Salomėja Nėris, tikrasis vardas Salomėja Bačinskaitė-Bučienė, gimė 1904 m. lapkričio 17 d. Kiršų kaime, dabartiniame Vilkaviškio rajone. Ji buvo vyriausia pasiturinčių ūkininkų Simono ir Uršulės Bačinskų šeimos duktė, augo su dviem broliais ir seserimi. Tėvas buvo išsilavinęs, jaunystėje bendravo su knygnešiais ir simpatizavo socialistinėms idėjoms, o motina bei jos giminė buvo giliai religingi. Šios skirtingos pasaulėžiūros lydėjo ir pačią Salomėją: jaunystėje ji priklausė ateitininkams, vėliau suartėjo su kairiųjų pažiūrų rašytojais.
Mokydamasi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje ji dalyvavo moksleivių vakaruose, skaitė prozos vaizdelius ir eilėraščius. Pirmuosius kūrinius pasirašinėjo Jūraitės ir Liūdytės vardais, o 1923 m. pasirinko Neries upės įkvėptą slapyvardį. 1924 m. įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, studijavo lietuvių ir vokiečių literatūrą, pedagogiką bei psichologiją. Amžininkai ją prisiminė kaip jautrią, stiprių įspūdžių žmogų. Ji buvo įsimylėjusi dėstytoją Juozą Eretą, o savo išgyvenimus patikėdavo dienoraščiui ir naktimis rašomiems eilėraščiams. Dar studijuodama 1927 m. išleido pirmąjį rinkinį „Anksti rytą“.
Baigusi universitetą Nėris mokytojavo Lazdijuose, vėliau Panevėžyje ir Kaune. 1929 m. Vienoje gilino vokiečių kalbos žinias, o 1931–1934 m. Kaune vertėsi privačiomis pamokomis, vertimais ir atsitiktiniu literatūriniu darbu. Tuo metu ji suartėjo su žurnalo „Trečias frontas“ aplinka ir jos kūryboje atsirado revoliucinių bei socialinių motyvų. Panevėžyje susipažino su skulptoriumi Bernardu Buču. 1936 m. Paryžiuje jie sudarė civilinę santuoką, o grįžę apsigyveno Palemone, savo lėšomis statytame name. 1937 m. gimė jų sūnus Saulius-Balandis. Šeimos gyvenimas, motinystė, gamta ir artumo ilgesys tapo svarbiais jos lyrikos šaltiniais.
1940 m. sovietinė okupacija pavertė jos biografiją ilgai trunkančio ginčo objektu. Nėris tapo Liaudies Seimo atstove, vyko į Maskvą prašyti priimti okupuotą Lietuvą į SSRS ir pagal nurodymą parašė poemą Stalinui. 1941 m., prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, ji su mažu sūnumi pasitraukė į Rusiją. Latvijoje subombardavus traukinį žuvo jos daiktai ir rankraščiai. Penzoje, Ufoje ir Maskvoje ji rengė lietuviškas radijo laidas, dalyvavo literatūros vakaruose, rašė karo bei tėvynės ilgesio eilėraščius. Tyrinėtojai dalyje vėlyvosios kūrybos įžvelgia kaltės ir atgailos motyvų, tačiau jos politinė atsakomybė vertinama nevienodai.
Į Kauną poetė grįžo 1944 m., jau sirgdama. Žiemą jai teko gyventi nešildomame bute. Ligoninėje ji dar rūpinosi paskutiniu rinkiniu, kurį buvo pavadinusi „Prie didelio kelio“, tačiau leidėjai pakeitė pavadinimą ir kai kuriuos tekstus; tokie taisymai jai nepatiko. Salomėja Nėris mirė 1945 m. liepos 7 d. Maskvoje nuo kepenų vėžio. Šiandienos skaitytojui ji įdomi tuo, kad jos jautri, muzikali lyrika susijusi su sudėtinga žmogaus biografija: meile, motinyste, praradimais, tėvynės ilgesiu ir politiniais pasirinkimais, kurių pasekmės tebėra svarstomos.