Jonas Balvočius-Gerutis gimė 1842 m. Purvėnuose, Mažeikių rajone. Apie jo šeimą ir vaikystės išgyvenimus pateiktame šaltinyje žinių nėra. 1864 m. jis baigė Šiaulių gimnaziją, 1867 m. – Kauno kunigų seminariją, o 1868–1871 m. studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. Po studijų buvo paskirtas vikaru Kėdainiuose.
1875 m. tapęs Vadoklių klebonu, Balvočius pradėjo platinti draudžiamąją lietuvišką spaudą, jos nugabendavo ir į gimtąjį Mažeikių kraštą. Parapijiečius skatino mokyti vaikus lietuviško rašto. Susirūpinęs spaudos atgavimu, paskyrė nemažą pinigų sumą žmogui, kuris išrūpintų leidimą lietuviškai spaudai. 1898 m. pats vyko į Peterburgą ir įteikė prašymus dėl spaudos draudimo panaikinimo. 1900 m. parėmė katalikišką laikraštį „Žinyčia“ – Juozui Tumui-Vaižgantui skyrė 885 rublius.
1902 m. Balvočius buvo iškeltas altarista į Dusetas, 1908–1914 m. tarnavo Ėriškiuose. Paskutiniais gyvenimo metais rūpinosi parapijos įkūrimu Uliūnuose: buvusiame grūdų sandėlyje 1914 m. įrengė koplyčią ir 1914–1915 m. buvo Uliūnų klebonas. Mirė 1915 m. ir buvo palaidotas Uliūnų bažnyčios šventoriuje.
Jo kūrybinė veikla buvo susijusi su visuomenės švietimu. Jis kūrė, vertė ir lietuvių valstiečiams pritaikė religines, sveikatos, astronomijos bei zoologijos knygas. Apysakose didaktinė epizodų virtinė baigiama moralu, o siužetuose atsispindi lietuvių santykiai su lenkais, kunigų kivirčai ir valstiečių nusigyvenimas. Šiandienos skaitytojui Balvočius įdomus kaip rašytojas, kunigystę, švietimą ir kovą dėl lietuviško rašto sujungęs į vieną praktinę veiklą.