Robertas Louisas Stevensonas gimė 1850 m. Edinburge, pasiturinčioje vidurinės klasės šeimoje. Jo tėvas Thomas Stevensonas ir senelis Robertas Stevensonas buvo jūrų švyturių inžinieriai, o motina Margaret Isabella Balfour – Škotijos Bažnyčios pastoriaus duktė. Robertas buvo vienintelis vaikas. Nuo mažens jį vargino kosulys, karščiavimas ir sunkios kvėpavimo takų ligos, todėl mokyklą lankė su ilgomis pertraukomis, buvo mokomas privačiai. Slaugytoja Alison Cunningham, vadinta Cummy, ligos dienomis jam skaitė Bibliją, Johno Bunyano knygas ir pasakojo apie Škotijos presbiterionų kovas. Jos religingumas bei liaudies tikėjimai vaikui keldavo ir košmarų, tačiau Stevensonas prisiminė jos rūpestingumą ir vėliau jai paskyrė rinkinį „Vaiko eilėraščių sodas“.
Dar neišmokęs sklandžiai skaityti jis diktuodavo istorijas motinai ir auklei. Tėvas skatino šį pomėgį ir apmokėjo pirmosios šešiolikmečio knygelės apie 1666 m. presbiterionų sukilimą leidybą. 1867 m. Stevensonas įstojo į Edinburgo universitetą studijuoti inžinerijos. Per atostogas jis lydėdavo tėvą į švyturių ir uostų statybos vietas, keliavo po Orknio bei Šetlando salas, gyveno Erraid saloje. Inžinerija jo netraukė, tačiau jūra, atokios pakrantės ir kelionėse sutikti žmonės tapo būsimos kūrybos medžiaga. 1871 m. jis pranešė tėvui norįs atsidėti literatūrai. Kaip kompromisą pasirinko teisę, 1875 m. gavo advokato licenciją, bet pagal šią profesiją nedirbo.
Jaunystėje Stevensonas rengėsi bohemiškai, lankė pigias smukles ir Londono literatų aplinką. Nutolimas nuo tėvų presbiterioniško tikėjimo sukėlė skaudų šeimos konfliktą. 1873 m. tėvams sužinojus, kad sūnus nebetiki tuo, ko buvo mokytas, Stevensonas laiške draugui Charlesui Baxteriui kaltino save suardžius dviejų labiausiai juo besirūpinančių žmonių laimę. Vėliau jo santykis su religija tapo nuosaikesnis. Londone jį palaikė Sidney Colvinas, Leslie Stephenas, Edmundas Gosse’as ir kiti rašytojai. Artimu draugu tapo medinę koją turėjęs poetas Williamas Ernestas Henley, dažnai siejamas su Ilgojo Džono Silverio paveikslu „Lobių saloje“.
Dėl sveikatos Stevensonas nuolat ieškojo šiltesnio klimato ir keliavo po Prancūziją. 1876 m. Grez-sur-Loing miestelyje jis sutiko už save vyresnę, nuo vyro atsiskyrusią amerikietę Fanny Van de Grift Osbourne, auginusią vaikus ir pati rašiusią apsakymus. Jiedu tapo meilužiais. Fanny grįžus į Kaliforniją, Stevensonas 1879 m., nepaisydamas draugų prieštaravimų ir neįspėjęs tėvų, išvyko paskui ją. Kelionė pigesne laivo klase ir traukiniu per Ameriką išsekino jo sveikatą. Kalifornijoje jis gyveno beveik skurde, mėgino išsilaikyti iš rašymo ir sunkiai susirgo. Iš pradžių jam padėjo vietos gyventojai, vėliau slaugė jau išsituokusi Fanny. 1880 m. jie susituokė.
Devintajame dešimtmetyje, nepaisydamas pasikartojančių ligos priepuolių, Stevensonas parašė „Lobių salą“, „Vaiko eilėraščių sodą“, „Nepaprastą daktaro Džekilo ir misterio Haido istoriją“ ir „Pagrobtąjį“. Vaikystės ligos atsispindėjo eilėraščiuose apie vaiko vaizduotę ir lovoje leidžiamas dienas, o kelionės bei Škotijos istorija maitino nuotykių romanus. 1887 m. mirus tėvui šeima persikėlė į Ameriką, vėliau leidosi į Ramiojo vandenyno salas. 1890 m. Stevensonas apsigyveno Upolaus saloje Samoa. Ten jis domėjosi vietos politika, kritikavo Europos ir Amerikos valstybių kišimąsi, o jo proza krypo į niūresnį realizmą. Samoa gyventojai jį vadino Tusitala – pasakotoju. 1894 m. rašytojas mirė nuo insulto ir buvo palaidotas ant kalno Upolaus saloje.
Šiandien Stevensonas įdomus tuo, kad nuotykinį pasakojimą jungė su moraline įtampa ir žmogaus prieštaringumo tyrimu. Jo paties gyvenimas – nuolatinė liga, konfliktas su šeimos lūkesčiais, skurdi kelionė dėl mylimos moters ir persikėlimas į kitą pasaulio kraštą – leidžia jo kūriniuose atpažinti ne vien egzotiškus nuotykius, bet ir atsakomybės, tapatybės, laisvės bei ištikimybės klausimus.