Augustas Ivanas Nepomukas Eduardas Šenoa gimė 1838 m. lapkričio 14 d. Zagrebe, Vlaškos gatvėje. Jo tėvas Aloisas Schönoa, etninis vokietis iš dabartinės Čekijos, dirbo vyskupo Aleksandaro Alagovičiaus konditeriu, o motina Therese Rabacs buvo vokiškai kalbanti slovakė. Augustas buvo vyriausias iš keturių sūnų. 1847 m. motina mirė gimdydama jauniausiąjį Aurelį, todėl aštuonmetį Augustą ir jo brolius augino tėvas, padedamas uošvės. Aloisas daugiau nevedė.
Nė vienas iš tėvų neišmoko kroatų kalbos, ir tai tapo nuolatine tėvo bei sūnaus nesutarimų priežastimi. Aloisas, nepatenkintas kroatų kalbos įvedimu mokyklose ir Augusto nenoru kalbėti vokiškai, išsiuntė jį į cistersų gimnaziją Pėče. Ten berniukas greitai išmoko vengrų kalbą. Vėliau jis grįžo į Zagrebą ir mokslus baigė Gornji grado gimnazijoje, kurioje dėstė su kroatų tautiniu judėjimu susiję mokytojai Vjekoslavas Babukićius, Antunas Mažuranićius ir Adolfas Veberis Tkalčevićius.
Svarbus lūžis įvyko draugui paskolinus Ivano Gundulićiaus poemą „Osmanas“. Iš pradžių Šenoa ją sunkiai suprato, todėl vertė į vokiečių, paskui atgal į kroatų kalbą. Susidomėjęs jis ėmė ieškoti daugiau kroatiškų knygų, susipažino su Ljudevitu Gajumi ir galėjo naudotis jo biblioteka. Gajus skatino jaunuolį skaityti bei kalbėti kroatiškai, o Šenoa vėliau mokė jo sūnų Velimirą. 1855 m. pasirodė pirmasis Šenoa kūrinys „Ašaros“. Kelionė per Slovėniją ir Italiją sustiprino jo panslavistines pažiūras. Jis ketino tapti diplomatu, tačiau buvo atmestas dėl savo įsitikinimų ir bajoriškos kilmės neturėjimo.
Šenoa studijavo teisę Prahoje ir Zagrebe, trumpai – mediciną Vienoje, bet jos atsisakė, nes negalėjo pakęsti kraujo vaizdo gydant pacientus. Vyskupas Josipas Jurajus Strossmayeris skyrė jam metinę 300 forintų stipendiją. Prahoje Šenoa išmoko čekų kalbą, rašė spaudai ir pasisakė už kroatų bei serbų bendradarbiavimą. 1865 m. jis baigė Prahos Teisės fakultetą, tačiau, vis daugiau laiko skirdamas literatūrai, neišlaikė profesinės kvalifikacijos egzamino. Supykę tėvas ir Strossmayeris nutraukė finansinę paramą. Likęs be jos, Šenoa išvyko į Vieną redaguoti žurnalų, o vėliau grįžo į Zagrebą ir spaudoje kritikavo menką teatro lygį bei kroatų kalbos stoką scenoje.
1867 m. sausio 31 d. Velika Goricoje vykusiame pokylyje jis susipažino su notaro ir teisėjo dukterimi Slava Ištvanić. Iki Velykų pora susižadėjo, tačiau Slavos tėvas neleido tuoktis, kol Šenoa neturės patikimo darbo. Gavęs notaro vietą, jis 1868 m. birželio 20 d. vedė Slavą. Tais pačiais metais tapo Kroatijos nacionalinio teatro meno vadovu. Nors jo komedija „Ljubica“ buvo nesėkminga ir sulaukė kolegų kritikos, Šenoa toliau dirbo teatrui, rašė ir vertė iš anglų, čekų, vokiečių bei prancūzų kalbų.
1873 m. tapęs Zagrebo miesto senatoriumi, Šenoa rūpinosi cechais, kaimo bendruomenėmis, socialine globa, prieglaudomis ir miesto policija, be atlygio dirbo teisėju. Didelis darbo krūvis privertė palikti teatrą, todėl literatūrai jis skirdavo naktis. Istorinius romanus rašė ne vien apie praeitį: XVI–XVIII a. įvykiai leido kalbėti apie jo meto socialines bei politines problemas mažiau rizikuojant susidurti su cenzūra. Jo paties patirtas kalbinis ir kultūrinis konfliktas atsispindėjo pastangose kurti kroatiškai skaitančią miesto visuomenę.
Po 1880 m. Zagrebo žemės drebėjimo Šenoa tikrino apgriuvusius pastatus, landžiojo po palėpes ir rūsius, registravo žalą bei organizavo nukentėjusiųjų priežiūrą laikinojoje ligoninėje. Šis darbas ir išsekimas smarkiai paveikė jo sveikatą. Sirgdamas plaučių uždegimu ir kentėdamas skausmingai ištinusius sąnarius, jis dar rašė „Prakeiksmą“, o nebegalėdamas pats – diktavo žmonai ir sūnui Milanui. Šenoa mirė 1881 m. gruodžio 13 d. ir buvo palaidotas Mirogojaus kapinėse; į laidotuves susirinko tūkstančiai žmonių.
Šiandienos skaitytojui Šenoa įdomus tuo, kad jo biografijoje kalbos pasirinkimas tapo asmeniniu apsisprendimu, o literatūra – būdu svarstyti visuomenės nelygybę, valdžios spaudimą ir tautinės tapatybės kūrimąsi. Jo istoriniai romanai parodo, kaip praeities pasakojimas gali kalbėti apie autoriaus dabartį, o gyvenimas liudija, kiek daug jis derino: šeimą, alinantį darbą miestui, redagavimą ir rašymą ligos akivaizdoje.