Gerhartas Johannas Robertas Hauptmannas gimė 1862 m. lapkričio 15 d. Oberzalcbrune, Žemutinėje Silezijoje, dabartinėje Lenkijoje. Jo tėvai Robertas ir Marie Hauptmannai valdė viešbutį. Nuo 1868 m. berniukas lankė kaimo mokyklą, vėliau mokėsi realinėje mokykloje Breslau. Mieste jis sunkiai prisitaikė: gyveno prastame mokinių pensione, kentė griežtą, Prūsijos drausmės persmelktą mokyklos tvarką, dažnai sirgo ir turėjo kartoti pirmuosius metus. Vis dėlto Breslau jam atvėrė teatrą, vėliau tapusį svarbiausia jo kūrybos erdve.
1878 m. Hauptmannas paliko mokyklą ir dėdės dvare pradėjo mokytis žemės ūkio. Sunkiam fiziniam darbui jis nebuvo pasirengęs, be to, susirgo pavojinga plaučių liga, varginusia apie dvidešimt mėnesių. Nepavykus išlaikyti stojamojo egzamino į Prūsijos kariuomenę, 1880 m. jis įstojo į Breslau Karališkosios meno ir amatų mokyklos skulptūros klasę. Dėl prasto elgesio ir nepakankamo stropumo buvo trumpam pašalintas, bet netrukus grąžintas. Jenoje klausytos Ernsto Haeckelio ir Rudolfo Euckeno paskaitos paskatino pirmuosius literatūrinius bandymus.
Per brolio Carlo vestuves Hauptmannas susipažino su nuotakos seserimi Marie Thienemann. Jie slapta susižadėjo, o pasiturinčio Drezdeno pirklio duktė ėmė jį finansiškai remti. Jos lėšomis Hauptmannas studijavo Jenoje ir keliavo po Viduržemio kraštus. 1883–1884 m. mėgino įsitvirtinti Romoje kaip skulptorius, tačiau nesėkmingai: jo didelė molinė germanų kario skulptūra sugriuvo, o pats menininkas į Vokietiją grįžo nusivylęs. 1885 m. jis vedė Marie. Santuoka išsprendė jo finansinius sunkumus ir leido atsidėti laisvo rašytojo darbui. Dėl jautrių plaučių šeima apsigyveno Erkneryje, kur gimė trys jų sūnūs.
Berlyno modernistų ir natūralistų aplinka, bendravimas su tokiais autoriais kaip Arno Holzas bei domėjimasis Georgu Büchneriu suformavo ankstyvąją Hauptmanno kūrybos kryptį. Novelėje „Bahnwärter Thiel“, pjesėse „Prieš saulėtekį“ ir „Audėjai“ jis vaizdavo alkoholizmą, skurdą, šeimos irimą, darbininkų išnaudojimą. „Prieš saulėtekį“ pastatymas 1889 m. sukėlė teatro skandalą dėl atviro socialinių ir seksualinių temų vaizdavimo. „Audėjams“, paremtiems 1844 m. Silezijos audėjų sukilimu, teko susidurti su valdžios priešiškumu ir cenzūra.
1893 m. Hauptmannas įsimylėjo aktorę Margarete Marschalk. Marie su sūnumis kuriam laikui išvyko į Jungtines Valstijas, tačiau santuokos išsaugoti nepavyko. Dar tebevedęs Hauptmannas su Margarete susilaukė sūnaus Benvenuto, o 1904 m., pasibaigus pirmajai santuokai, ją vedė. Nuo 1901 m. pora gyveno „Haus Wiesenstein“ name Agnetendorfe. Vėlesniuose kūriniuose greta socialinės kritikos atsirado romantinių, simbolinių ir mitologinių motyvų. 1912 m. Hauptmannui paskirta Nobelio literatūros premija.
Jo politinė laikysena buvo prieštaringa. 1914 m. Hauptmannas parėmė Vokietijos karo veiksmus ir pasirašė Devyniasdešimt trijų manifestą, nors anksčiau buvo kritikuotas dėl pacifistinės pjesės. Po karo palaikė Veimaro respubliką. 1933 m. pasitraukė iš viešojo gyvenimo, tačiau liko Vokietijoje ir pasirašė lojalumo Vokietijos literatūros akademijai pareiškimą. Nacių valdžia jį iškilmingai pagerbdavo, bet kartu prižiūrėjo ir cenzūravo: buvo draudžiami kai kurie leidimai, ekranizacijos ir pastatymai.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sunkia pneumonija sirgęs Hauptmannas patyrė Drezdeno bombardavimą. Sugrįžęs į Sileziją sužinojo, kad turės būti iškeldintas, nes kraštas atiteko Lenkijai. Išvykti jis nebespėjo: 1946 m. mirė savo namuose Agnetendorfe. Po 52 dienų buvo palaidotas Hidenzės saloje, o našlė į kapo žemę įmaišė saują Silezijos kalnų žemės.
Šiandienos skaitytojui Hauptmannas įdomus tuo, kad jo kūryboje asmeninė patirtis susijungia su visuomenės pjūviu: liga ir nesėkmės, šeimos krizės, socialinė nelygybė, menininko troškimas išlikti nepriklausomam ir kompromisai su politine valdžia. Jo biografija taip pat primena, kad kūrėjo gyvenimas retai būna nuoseklus ar patogiai paaiškinamas – jame gali greta egzistuoti jautrumas engiamiesiems, moralinės klaidos, prisitaikymas ir pasipriešinimas.