Fiodoras Michailovičius Dostojevskis gimė 1821 m. lapkričio 11 d. Maskvoje. Jo tėvas Michailas dirbo gydytoju Marijos vargšų ligoninėje, kurios teritorijoje gyveno ir šeima, o motina Marija Nečajeva buvo kilusi iš pirklių. Augdamas ligoninės aplinkoje Dostojevskis anksti matė skurdžiausių visuomenės sluoksnių gyvenimą. Namuose daug skaityta: auklė pasakojo sakmes ir pasakas, motina mokė jį iš Biblijos, o tėvai supažindino su rusų ir Vakarų Europos literatūra. Ypač svarbi jam buvo Nikolajaus Gogolio kūryba. Griežtas, religingas auklėjimas, vasaros tėvo dvare ir ankstyvas susidūrimas su žmonių kančia vėliau tapo jo vaizduojamo pasaulio dalimi.
1837 m. nuo tuberkuliozės mirus motinai, penkiolikmetis Dostojevskis tėvo valia pasirinko ne literatūros, o karininko inžinieriaus kelią. Sankt Peterburgo karo inžinerijos mokykloje jis jautėsi svetimas: menkai domėjosi karine tarnyba, daugiau skaitė, piešė ir gyveno literatūriniais sumanymais. Baigęs mokyklą trumpai dirbo inžinieriumi, vertė knygas, tačiau finansiniai sunkumai paskatino imtis romano. 1845 m. baigti „Vargo žmonės“, išleisti 1846 m., atvėrė jam Peterburgo literatūros pasaulį. Romane pasirinkti neturtingi, pažeminti žmonės rodė kryptį, kurios jis laikėsi ir vėliau.
Dostojevskis dalyvavo Petraševskio būrelio susitikimuose, kuriuose buvo skaitomi caro valdžią kritikuojantys draudžiami tekstai, svarstytos socialinės reformos, baudžiavos ir cenzūros problemos. 1849 m. jis buvo suimtas ir nuteistas sušaudyti. Sankt Peterburgo Semionovo aikštėje kaliniai jau buvo parengti egzekucijai, kai paskelbta, kad bausmė pakeista katorga ir tremtimi. Tą pačią dieną broliui rašytame laiške Dostojevskis gyvenimą suvokė kaip iš naujo gautą dovaną ir žadėjo neprarasti vilties.
Ketverius metus jis kalėjo Omsko katorgoje: nešiojo grandines, gyveno ankštame, nešvariame barake, sunkiai dirbo, negalėjo laisvai skaityti ar rašyti. Leidžiama knyga buvo Naujasis Testamentas. Po katorgos sekė privaloma karo tarnyba tremtyje Sibire. Ten jis iš arti pažino įvairių sluoksnių nuteistuosius; ši patirtis tapo „Užrašų iš mirusiųjų namų“ pagrindu. Sibire jis susipažino su Marija Dmitrijevna Isajeva ir 1857 m. ją vedė. Į Peterburgą galėjo grįžti 1859 m., tačiau 1864-ieji atnešė dvi netektis: mirė tuberkulioze sirgusi žmona ir brolis Michailas.
Sugrįžęs Dostojevskis redagavo žurnalus ir parašė svarbiausius savo romanus, bet nuolat kentė nuo skolų, epilepsijos ir priklausomybės nuo lošimo. 1866 m. dėl nenaudingos sutarties jam grėsė devyneriems metams prarasti teises į būsimų kūrinių pajamas. Per trumpą terminą romaną „Lošėjas“ jam padėjo užrašyti stenografė Ana Snitkina. Jie susituokė 1867 m. Ana tapo jo kasdienio gyvenimo, finansų ir leidybos atrama. Šeima išgyveno dviejų vaikų – mažametės Sonios ir sūnaus Aliošos – mirtį. Dostojevskio sveikatą vis labiau silpnino epilepsijos priepuoliai ir plaučių liga. Jis mirė 1881 m. Sankt Peterburge.
Šiandien Dostojevskis įdomus tuo, kad jo veikėjų moraliniai pasirinkimai kyla iš konkrečių ribinių patirčių: skurdo, kaltės, pažeminimo, ligos, smurto ir vienatvės. Jo paties patirta egzekucijos baimė, kalėjimas, priklausomybė ir artimųjų netektys leido jam tiksliai vaizduoti žmogų, kuris vienu metu trokšta laisvės, pateisinimo, meilės ir galios. Todėl jo romanai tebėra atpažįstami skaitytojui, svarstančiam apie atsakomybę, tikėjimą ir žmogaus gebėjimą pasikeisti.