George’as Whitefieldas Chadwickas gimė 1854 m. kaimiškoje Lowellio dalyje, Masačusetse. Pirmąsias muzikos žinias jis gavo iš vyresniojo brolio Fitzo Henry, mokiusio jį vargonuoti. 1871 m. Chadwickas metė vidurinę mokyklą ir trumpai dirbo tėvo draudimo versle. Šis darbas leido jam keliauti į Bostoną bei kitus miestus, lankyti koncertus ir kultūros renginius. Anksti įpratęs pasikliauti savimi, jis pasirinko muziką nepaisydamas to, kad neturėjo įprasto akademinio pasirengimo.
1872 m. Chadwickas buvo priimtas į Naujosios Anglijos konservatoriją specialiuoju studentu: galėjo mokytis pas dėstytojus, nors neatitiko griežtų stojimo ir studijų programos reikalavimų. Vargonus jam dėstė George’as E. Whitingas, fortepijoną – Carlyle’is Petersilea, teoriją – Stephenas A. Emery; jis taip pat mokėsi pas Eugene’ą Thayerį. 1876 m. Chadwickas pradėjo dėstyti Oliveto koledže, kur dirbo ir administratoriumi bei prisidėjo steigiant Nacionalinę muzikos mokytojų asociaciją. Tais pačiais metais atliktas jo Kanonas Es-dur yra vienas pirmųjų aiškių kompozicinės veiklos liudijimų.
Supratęs, kad be europinių studijų jo profesinės galimybės Jungtinėse Valstijose bus ribotos, 1877 m. jis išvyko į Vokietiją. Leipcigo karališkojoje muzikos konservatorijoje Chadwickas studijavo pas Carlą Reinecke’ę ir Salomoną Jadassohną. Ten parašyti pirmieji du styginių kvartetai ir koncertinė uvertiūra „Ripas van Vinklis“ sulaukė palankių vokiečių muzikų vertinimų. Vėliau jis keliavo su dailininko Franko Duvenecko suburta menininkų grupe, vadinta „Duvenecko berniukais“. Gyvendamas Miunchene ir lankydamasis Prancūzijoje, Chadwickas susidūrė su prancūzų kultūra bei besiformuojančiu impresionizmu. Miunchene kompozicijos mokslus tęsė pas Josefą Rheinbergerį, iš kurio perėmė polifonijos, aiškios sandaros ir chorinės muzikos pagrindus.
1880 m. grįžęs į Bostoną, Chadwickas atidarė privačią studiją, vargonavo, dirigavo ir kūrė. Jis vadovavo Springfildo festivaliui 1890–1899 m., o Worcesterio muzikos festivaliui – 1899–1901 m. 1897 m. tapęs Naujosios Anglijos konservatorijos direktoriumi, jis pertvarkė mokyklą pagal Vokietijos konservatorijų pavyzdį: steigė atlikėjų ansamblius, išplėtė teorijos ir muzikos istorijos kursus, dėstyti kvietė Bostono simfoninio orkestro narius. Studentai jį prisiminė kaip reiklų, bet teisingą ir sąmojingą pedagogą. Tarp jo mokinių buvo Horatio Parkeris, Williamas Grantas Stillas, Florence Price, Frederickas S. Converse’as ir Henry Hadley.
Chadwicko muzikoje europinė romantizmo tradicija pamažu susiliejo su amerikietiškomis temomis, pentatonika, liaudiškų melodijų atgarsiais, humoru ir impresionistinėmis spalvomis. Jo orkestruotėje pasigirsta netikėti bosinio klarneto, saksofono, varinių pučiamųjų ir gausių mušamųjų epizodai. Ši muzika gali skambėti plačiai ir iškilmingai, tačiau greta yra lengvų, šmaikščių, kartais teatrališkų vietų. Realistinis jo kūrybos polinkis ypač ryškus operoje „The Padrone“, pasakojančioje apie sunkią italų imigrantų padėtį Bostone. Chadwickas ją laikė vienu geresnių savo darbų, bet opera buvo pastatyta tik 1995 m. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis rašė patriotines dainas, o po 1919 m. kūrė mažiau ir daugiausia dirbo pedagogu bei muzikos administratoriumi. Mirė 1931 m.
Šiandienos klausytojui Chadwickas įdomus tuo, kad jo muzikoje girdėti, kaip amerikiečių koncertinė tradicija ieškojo savito balso: vokišką formos discipliną papildo vietinės melodinės intonacijos, pasakojimo gyvumas, humoras ir spalvinga orkestruotė. Jo kūriniai leidžia išgirsti ne vien vėlyvąjį romantizmą, bet ir kultūrinį pasaulį, kuriame Jungtinių Valstijų kompozitoriai mėgino europinį išsilavinimą suderinti su savo šalies patirtimi.