Christoph Willibald von Gluck gimė 1714 m. Erasbache, Bavarijoje, miškininko ir medžiotojo Alexanderio Glucko šeimoje. Apie jo motiną Marią Walburgą išliko labai mažai žinių. Šeima netrukus persikėlė į Bohemiją, nes tėvas tarnavo didikų valdų miškininku. Jis tikėjosi, kad sūnus perims jo amatą, tačiau Glucką anksti patraukė muzika. Pasak dailininko Johanno Christiano von Mannlicho užrašytų kompozitoriaus atsiminimų, Bohemijos kaimuose žmonės dainuodavo ir grodavo per pamaldas, o mokyklos mokytojas, pastebėjęs berniuko gabumus, mokė jį papildomai. Gluckas grojo keliais instrumentais ir, jo paties žodžiais, taip įsitraukė į muziką, kad apleido miškininkystę.
Jaunystėje jis išvyko į Prahą, kur studijavo muziką ir filosofiją, dainavo, grojo smuiku, violončele ir vargonais. Studijų diplomo negavo. Apie 1734 m. atsidūrė Vienoje, o 1737 m. išvyko į Milaną ir pateko į gyvą Italijos operos pasaulį. Ten jo mokytoju tapo Giovanni Battista Sammartini, padėjęs pažinti instrumentų galimybes ir orkestrinį rašymą. 1741 m. Milane pastatyta pirmoji Glucko opera „Artaserse“. Vėliau jis kūrė operas Milanui, Turinui, Venecijai ir kitiems miestams, daugiausia pagal Pietro Metastasio tekstus.
Glucko gyvenimas ilgai buvo kelionės tarp teatrų ir valdovų dvarų. 1745 m. jis išvyko į Londoną, tačiau dėl jakobitų sukilimo mieste tvyrojo nerimas, o Karaliaus teatras didžiąją metų dalį neveikė. Londone kompozitorius susipažino su Georgo Friedricho Händelio muzika, kurią vėliau įvardijo kaip svarbią įtaką, ir stebėjo aktoriaus bei teatro reformatoriaus Davido Garricko natūralesnę vaidybą. Šios patirtys stiprino jo įsitikinimą, kad operoje muzika, vaidyba ir tekstas turi tarnauti dramai, o ne vien demonstruoti dainininkų meistriškumą.
1750 m. Prahoje Gluckas vedė aštuoniolikmetę Vienos pirklio dukterį Marią Anną Bergin. Netrukus sutuoktiniai įsikūrė Vienoje. Čia Gluckas tapo kapelmeisteriu, kūrė rūmų iškilmėms ir mokė muzikos Mariją Antuanetę. 1756 m. popiežius Benediktas XIV suteikė jam Aukso pentino ordino riterio titulą, todėl kompozitorius pradėjo vadintis Ritter von Gluck.
Brandžiuoju laikotarpiu Gluckas ėmė keisti nusistovėjusią itališkos opera seria sandarą. Balete „Don Žuanas“ ir 1762 m. operoje „Orfėjas ir Euridikė“ muzika tapo glaudesnė, veiksmas – vientisesnis. Jis trumpino pasikartojančias da capo arijas, naudojo orkestro lydimą rečitatyvą, o chorą pavertė veikiančia dramos dalimi. Jo muzika skamba aiškiai ir tiesiogiai: melodijos dainingos, orkestro spalvos padeda perteikti scenos nuotaiką, o stipriausi jausmai reiškiami be perteklinių vokalinių puošmenų.
1773 m. Gluckas persikėlė į Paryžių, globojamas Marijos Antuanetės. Repeticijose jis griežtai reikalavo, kad solistai ir choras ne tik dainuotų, bet ir vaidintų. Jo reformos sukėlė karštus ginčus tarp prancūzų ir italų operos šalininkų. „Ifigenija Tauridėje“ 1779 m. sulaukė didelės sėkmės, tačiau tais pačiais metais prastai priimtas „Echo ir Narcizas“ kompozitorių nuvylė; jis paliko Paryžių ir grįžo į Vieną. Silpnėjant sveikatai kūrė vis mažiau. Gluckas mirė Vienoje 1787 m., palikęs 35 baigtas operas, baletų ir instrumentinių kūrinių.
Šiandien Gluckas įdomus tuo, kad jo operose lengva sekti žmogaus dramą net nežinant XVIII a. muzikos taisyklių. Orkestras, balsai ir choras čia veikia kaip viena teatro kalba, o santūri, aiški muzika kalba apie netektį, ištikimybę, baimę ir pasiaukojimą be išorinio efektingumo. Jo siekis pirmenybę teikti dramai tebėra atpažįstamas šiuolaikiniame muzikiniame teatre.