Šėta

Pavadinimas siejamas su senąja vietovės forma ir vietiniu tarimu; lietuviškai jis vartojamas kaip Šėta. Miestelis augo prie svarbaus kelio tarp Kėdainių ir Ukmergės, netoli Obelies upės, todėl anksti tapo apylinkių centru.

Šėta formavosi kaip gyvenvietė, kurioje susipynė dvarininkų valdos, parapijos gyvenimas ir prekybinė funkcija. Dėl patogios padėties ji išaugo į miestelį, o vėliau tapo seniūnijos centru.

Šėta šaltiniuose minima nuo 1492 metų. 1499 m. čia pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia, tačiau vietovė ne kartą keitė konfesinę priklausomybę ir administracinį vaidmenį.

XVII–XVIII amžiais miestelis smarkiai nukentėjo nuo karų ir gaisrų, ypač Šiaurės karo metu, kai buvo nuniokotas ir beveik visiškai sudegintas. Vėliau jis atstatytas, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metais dar kartą smarkiai apgriautas.

Tarpukariu ir sovietmečiu Šėta liko apylinkių centru, o jos svarba siejosi su vietos administracija, mokykla, paslaugomis ir religiniu gyvenimu. Netoli Šėtos 1919 m. žuvo Povilas Lukšys – pirmasis Lietuvos savanoris, kritęs Nepriklausomybės kovose.

XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje miestelis išlaikė istorinį branduolį, parapijos centrą ir mažo Lietuvos miestelio struktūrą.

Šėta šiandien žinoma kaip istorinis Kėdainių rajono miestelis su sena bažnytine tradicija ir aiškiai išlikusiu senamiesčio branduoliu. Čia veikia vietos bendruomenės ir seniūnijos įstaigos, o miestelio tapatybę stiprina parapija bei krašto istorijos atmintis.

Miestelis minimas ir dėl savo sąsajų su žydų paveldu, nes iki XX a. vidurio čia gyvavo gausi žydų bendruomenė. Netoliese esanti vieta siejama su Povilo Lukšio žūties atminimu, todėl Šėta svarbi ir Lietuvos valstybingumo istorijai.