Portugalija

Pavadinimas siejamas su romėnų uostu Portus Cale, kurio vardas ilgainiui virto Portugalija. Iš šio vietovardžio kilo ir visos šalies pavadinimas. Viduramžiais aplink Portucale grafystę susiformavo politinis branduolys, iš kurio išaugo nepriklausoma karalystė.

Portugalijos valstybingumas rutuliojosi Rekonkistos metu, kai krikščioniškosios valdžios plėtėsi į pietus iš Iberijos pusiasalio šiaurės. 1143 m. Portugalijos nepriklausomybė buvo pripažinta, o XII a. šalis įsitvirtino kaip atskira karalystė su sostine Lisabonoje.

XIV–XVI a. Portugalija tapo viena svarbiausių Europos jūrinių valstybių. Jos keliautojai ir jūrininkai, tarp jų Vaskas da Gama, atvėrė jūrų kelius į Indiją, Afrikos pakrantes ir tolimus prekybos centrus. Tuo metu susiformavo plačios užjūrio valdos, o Lisabona virto turtingu imperijos uostu.

1580 m. Portugalija pateko į personalinę uniją su Ispanija, bet 1640 m. atkūrė nepriklausomybę. Vėliau šalį paveikė 1755 m. Lisabonos žemės drebėjimas, Napoleono karai ir monarchijos žlugimas 1910 m., kai buvo paskelbta respublika.

XX a. viduryje Portugaliją valdė autoritarinis „Estado Novo“ režimas, kuris baigėsi 1974 m. Gvazdikų revoliucija. Po jos šalis tapo demokratine respublika, o 1986 m. įstojo į Europos Bendrijas.

Šiandien Portugalija garsėja turizmu, vyno regionais, Atlanto pakrante ir istoriniu paveld ėju. Lisabona ir Portas yra vieni lankomiausių Europos miestų, o Algarvė traukia paplūdimiais ir kurortais.

Portugalų kalba paplitusi keliuose žemynuose, todėl šalis turi didelę kultūrinę įtaką. Portugalija taip pat žinoma dėl futbolo, jūrinės virtuvės, žaliojo vyno, portveino ir UNESCO saugomų istorinių vietovių.