Samarkandas

Pavadinimas siejamas su senoviniu sogdų miestu Marakanda, kurį mini graikų ir romėnų autoriai. Dabartinis uzbekiškas vardas – Samarqand, o lietuviškai vartojama forma – Samarkandas. Miestas kūrėsi derlingoje Zeravšano upės slėnio oazėje, svarbioje prekybos kelių sankirtoje.

Seniausia Samarkando dalis – Afrasiabo archeologinė vietovė, įkurta maždaug VII amžiuje prieš Kristų. Jos vietoje išlikę citadelės, gynybinių sienų, rūmų ir gyvenamųjų kvartalų pėdsakai.

Samarkandas tapo vienu svarbiausių Sogdianos centrų ir klestėjo kaip prekybos, amatų bei kultūrų susitikimo vieta. Per miestą ėjo keliai, jungę Kiniją, Indiją, Persiją ir Viduržemio jūros kraštus. 1220 metais jį sugriovė Čingischano kariuomenė.

Didžiausias miesto pakilimas prasidėjo XIV amžiaus pabaigoje, kai Samarkandą savo imperijos sostine pasirinko Timūras, Europoje vadinamas Tamerlanu. Jis kvietė architektus, amatininkus ir mokslininkus iš užkariautų kraštų, todėl miestas pasipuošė monumentaliosiomis mečetėmis, mauzoliejais ir medresėmis.

Timūro anūkas Ulugbekas pavertė Samarkandą svarbiu astronomijos centru. Jo observatorijoje XV amžiuje buvo sudarytas itin tikslus žvaigždžių katalogas. Po Timūrų laikotarpio miesto politinė reikšmė mažėjo, tačiau architektūros ir mokslo paveldas išliko.

Samarkando istorinis centras 2001 metais įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūrų kryžkelė. Įspūdingiausias miesto ansamblis – Registano aikštė su trimis dekoruotomis medresėmis: Ulug Bego, Šerdoro ir Tilia Kari.

Tarp svarbiausių paminklų taip pat yra Bibi Chanum mečetė, Gur Emiras – Timūro mauzoliejus, Šahi Zindos nekropolis ir Ulug Bego observatorijos liekanos. Ryškiai mėlynos glazūruotos plytelės tapo išskirtiniu Samarkando architektūros ženklu.