Japonija

Pavadinimas kilęs iš japoniškų ženklų 日本, kurie reiškia „saulės kilmė“ arba „saulės šaltinis“. Iš čia ir vakarietiškas Japonijos apibūdinimas kaip Tekančios saulės šalies.

Valstybės istorija siekia ankstyvąsias salų genčių sąjungas, o vėliau susiformavo imperinė valdžia, ilgai gynusi šalies savitumą nuo išorės įtakos.

Japonijos istorijoje ryškūs Nara ir Heiano laikotarpiai, kai formavosi raštas, rūmų kultūra ir dvaro tradicijos. Viduramžiais šalyje įsigalėjo samurajų sluoksnis, o politinė valdžia ilgus amžius buvo sutelkta šiogūnų rankose.

XIX amžiuje Meidži restauracija pradėjo spartų modernizavimą: šalis kūrė pramonę, kariuomenę ir centrizuotą valstybę. Po Antrojo pasaulinio karo Japonija tapo taikia demokratine monarchija ir viena stipriausių pasaulio ekonomikų.

XX a. antroje pusėje išaugęs eksportas, automobilių ir elektronikos pramonė, taip pat urbanizacija pavertė Japoniją vienu svarbiausių pasaulio inovacijų centrų. Šalia to išliko stipri kultūrinė tapatybė, matoma kalboje, mene, religijoje ir kasdieniuose papročiuose.

Šiandien Japonija garsėja technologijomis, automobilių ir elektronikos pramone, greitaisiais traukiniais šinkansenais bei itin aukšta viešojo transporto kokybe. Tokijas, Osaka ir Kiotas yra vieni lankomiausių miestų Azijoje.

Šalis taip pat žinoma dėl sakurų žydėjimo, tradicinių šventyklų, sumo, arbatos ceremonijos, anime ir mangos. Japonijos kultūra sėkmingai derina senąsias formas su moderniu miesto gyvenimu.