Kiotas

Pavadinimas siejamas su japonais vartotu Kioto vardu, reiškiančiu tiesiog „sostinė“ arba „sostinės miestas“; rašant kinų rašmenimis vartojamas 京都. Miestas pradėtas formuoti 794 m., kai imperatorius Kanmu perkėlė sostinę į Heiano-kyō, dabartinio Kioto pirmtaką.

794 m. Kiotas tapo Japonijos imperatoriškąja sostine ir šį statusą išlaikė daugiau nei tūkstantmetį, iki 1868 m. Tai nulėmė nepaprastai gausią šventyklų, rūmų ir tradicinių kvartalų sankaupą. Miestas perėjo per karus, gaisrus ir modernizacijos bangas, tačiau išsaugojo savo istorinį branduolį.

Antrojo pasaulinio karo bombardavimai Kiotą aplenkė, todėl daug senųjų statinių išliko. Dėl to jis tapo vienu svarbiausių Japonijos kultūros paveldo centrų ir istorinių tyrimų vietų. UNESCO į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukė „Senovinio Kioto istoriniai paminklai“, apimantį Kiotą, Uji ir Otsu.

Kiotas šiandien žinomas kaip Japonijos kultūros širdis: čia stovi Kinkaku-dži auksinis paviljonas, Fushimi Inari šventykla su tūkstančiais torii vartų, Kiyomizu-dera ir Arashiamos bambukų giraitės. Miestas traukia ir dėl geišų kvartalų, arbatos ceremonijų, kimono amatų bei virtuvės tradicijų.

Tai vienas labiausiai lankomų Japonijos miestų, kuriame istorinis paveldas dera su universitetais, moderniomis įmonėmis ir gyvu sezoniniu turizmu. Ypač ryškūs sakurų ir rudeninių klevų sezonai, kai šventyklos ir sodai tampa pagrindiniu miesto veidu.