Islandija

Pavadinimą „Ísland“ (Islandija) davė norvegų keliautojas Hrafna-Flóki Vilgerðarsonas apie 865 m. pr. Kr., patyręs atšiaurią žiemą ir pamatęs ledynų pilną fiordą. Prieš jį, Naddodduras salą pavadino Snælandu („Sniego žeme“), o Garðaras Svavarssonas – Garðarshólmuru („Garðaro sala“). Nors egzistuoja mitas, kad pavadinimas „Islandija“ buvo duotas siekiant atbaidyti naujakurius, manoma, kad tai yra klaidinga.
Reikjavikas, reiškiantis „Dūmų įlanka“ (iš senovės skandinavų k. 'reykr' – dūmai, garai ir 'vík' – įlanka), buvo pavadintas Ingólfuro Arnarsono 874 m. pr. Kr., kai jis išsilaipino ir pamatė iš karštųjų versmių kylančius garus.

Islandijos apgyvendinimas prasidėjo apie 874 m. pr. Kr., kai norvegų vadas Ingólfuras Arnarsonas įkūrė pirmąją nuolatinę gyvenvietę dabartinio Reikjaviko vietoje. Per kelis dešimtmečius į salą atvyko daugiausia norvegų ir keltų kilmės naujakurių iš Skandinavijos bei Britų salų. 930 m. pr. Kr. Þingvelliro slėnyje buvo įkurtas Altingas – vienas seniausių parlamentų pasaulyje, žymintis Islandijos sandraugos pradžią.
Viduramžiais Islandija pamažu pateko po Norvegijos (apie 1262–1264 m.) ir vėliau Danijos (nuo 1380 m., faktiškai nuo 1660 m.) valdžia. Ji išlaikė savo unikalią kalbą ir kultūrą, tačiau patyrė ekonominių sunkumų. XIX amžiuje sustiprėjo nepriklausomybės judėjimas.
1918 m. Islandija tapo suverenia valstybe, susieta su Danijos karūna asmenine unija. Antrojo pasaulinio karo metu, nors ir oficialiai neutrali, Islandija buvo okupuota Didžiosios Britanijos, o vėliau JAV pajėgų, kad būtų užkirstas kelias Vokietijos kontrolei. Visišką nepriklausomybę kaip respublika ji paskelbė 1944 m. birželio 17 d. Islandija 1949 m. tapo NATO įkūrėja.

Islandija yra garsi dėl savo neeilinio gamtos grožio, apimančio aktyvius ugnikalnius, didžiulius ledynus, gausybę krioklių (pavyzdžiui, Gullfossas), juodo smėlio paplūdimius (Reynisfjara) ir geotermines zonas su karštosiomis versmėmis bei geizeriais (pvz., Geysiras ir Strokkuras). Tai taip pat viena geriausių vietų pasaulyje stebėti Šiaurės pašvaistę (Aurora Borealis).
Kultūriškai Islandija išsiskiria puikiai išsaugota senąja skandinavų kalba, turtingomis sagomis ir tvirtu įsipareigojimu lyčių lygybei. Šalies unikalūs patroniminiai pavardžių suteikimo papročiai, kai pavardės formuojamos iš tėvo ar motinos vardo, pridedant „-sūnus“ ar „-dukra“, yra dar viena išskirtinė savybė.