Norvegija

Pavadinimas siejamas su senąja skandinavų forma Norðrvegr, reiškiančia „šiaurės kelias“ – taip galėjo būti vadinamas jūrų kelias palei vakarinę Skandinavijos pakrantę. Lietuviškas vardas „Norvegija“ kilo iš tarptautinių šio vietovardžio formų, o vietinis šalies pavadinimas yra Norge.

Norvegija susikūrė palaipsniui, vienijantis smulkioms pakrančių karalystėms. Tradicija šį procesą sieja su karaliumi Haraldu Šviesiaplaukiu, kuris apie 872 m. laimėjo Hafrsfjordo mūšį ir įtvirtino valdžią didelėje vakarinės šalies dalyje.

IX–XI a. Norvegija buvo svarbus vikingų pasaulio centras. Norvegų jūrininkai pasiekė Islandiją, Grenlandiją ir Šiaurės Ameriką; Leifo Eriksono kelionės siejamos su vikingų gyvenviete L’Anse aux Meadows dabartinėje Kanadoje. Krikščionybė įsitvirtino XI a., ypač valdant Olafui Šventajam.

1397 m. Norvegija pateko į Kalmaro uniją su Danija ir Švedija. Švedijai pasitraukus, Norvegija liko glaudžioje sąjungoje su Danija, o 1814 m. po Napoleono karų buvo perduota Švedijos karaliui. Tais pačiais metais norvegai priėmė Eidsvolio konstituciją, kurios priėmimo diena, gegužės 17-oji, tapo nacionaline švente.

Švedijos ir Norvegijos unija baigėsi 1905 m., kai Norvegija paskelbė nepriklausomybę. Karaliumi tapo Danijos princas Karlas, pasirinkęs Haakono VII vardą. XX a. naftos telkinių atradimas Šiaurės jūroje smarkiai pakeitė šalies ekonomiką.

Norvegija garsėja giliais fjordais, kuriuos ledynai išraižė vakarinėje pakrantėje. Geirangerfjordas ir Nėrojfjordas įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o Sognefjordas yra ilgiausias ir vienas giliausių Europos fjordų. Šiaurėje matomos pašvaistės, vasarą – vidurnakčio saulė.

Oslas jungia karališkąją istoriją, modernią architektūrą ir muziejus, skirtus vikingų laivams bei poliarinėms ekspedicijoms. Norvegija taip pat garsėja slidinėjimo tradicijomis, Edvardo Munko menu, laivyba ir aukštu gyvenimo lygiu.