Vilnius

Miesto vardas siejamas su Vilnios upe, tekančia per istorinį centrą ir įtekančia į Nerį. Archeologiniai radiniai rodo, kad Gedimino kalno apylinkėse žmonės gyveno gerokai anksčiau nei susiformavo miestas.

Vilnius kaip svarbus politinis centras iškilo XIII–XIV amžiais. 1323 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas laiškuose pirmą kartą paminėjo Vilnių ir kvietė į jį keltis pirklius bei amatininkus.

XIV amžiuje Vilnius tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine. 1387 m. Lietuvai priėmus krikštą, miestui suteiktos Magdeburgo teisės, o jo politinė ir prekybinė reikšmė dar labiau išaugo. Į Vilnių kūrėsi įvairių tautų ir religijų bendruomenės.

XVI amžiuje miestas išgyveno kultūros pakilimą: 1579 m. įkurtas Vilniaus universitetas, vienas seniausių Vidurio ir Rytų Europoje. Vilniaus senamiestyje susiformavo daugiatautė miesto kultūra, kurios pėdsakai išliko bažnyčiose, sinagogų kvartale ir gatvių tinkle.

Po 1795 m. Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo Vilnius atiteko Rusijos imperijai. XX amžiuje miestą paveikė Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, Holokaustas bei sovietinė okupacija. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Vilnius tapo nepriklausomos Lietuvos Respublikos sostine.

Vilniaus istorinis centras 1994 m. įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jo senamiestyje išliko daugiau kaip tūkstantis istorinių pastatų, ypač išsiskiria Šv. Onos bažnyčia, Vilniaus arkikatedra, Aušros vartai ir barokinė Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.

Šiandien Vilnius yra Lietuvos politikos, universitetinio mokslo, technologijų, kultūros ir kūrybinių industrijų centras. Miesto charakterį papildo Užupis, Neries krantinės, Bernardinų sodas, Vingio parkas ir nuo Gedimino pilies bokšto atsiverianti panorama.