Vievis

Vietovardis kildinamas nuo Vievio ežero pavadinimo; šis vardas siejamas ir su senesne forma Yvis. Miesto pradžia susijusi su dvaru, minimu 1522 m., o 1539 m. jau rašoma apie miestelį. Vėliau čia susiformavo dvaro ir bažnytinis centras.

XVI–XVII a. Vievis išaugo kaip Oginskių valda. Apie 1600 m. čia įkurta unitų Šventosios Dvasios vienuolija, o netoliese veikusi spaustuvė garsėjo religiniais leidiniais. Tai padarė miestelį svarbiu kultūros ir knygos istorijos tašku Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

XVIII–XIX a. Vievis ne kartą nukentėjo nuo gaisrų ir religinės bendruomenės pokyčių. 1794 m. ir 1812 m. sudegusi bažnyčia 1816 m. buvo atstatyta. 1837 m. pastatyta stačiatikių cerkvė. Miestelio raida vyko greta svarbių kelių, todėl jis išlaikė vietinę prekybinę reikšmę.

XX a. pradžioje ir tarpukariu Vievis pateko į sudėtingą Lietuvos ir Lenkijos pasienio situaciją. To meto gyventojų sudėtis buvo daugiatautė, o vėlesniais dešimtmečiais miestas augo kaip rajoninio lygmens gyvenvietė prie svarbaus transporto koridoriaus.

Vievis šiandien žinomas kaip miestelis prie intensyvaus susisiekimo ašių ir kaip vieta, susijusi su ankstyvąja spaudos istorija. Vietovė taip pat atpažįstama dėl Vievio ežero, dvaro paveldo ir sakralinės architektūros sluoksnių.

Miestas svarbus ir kaip Elektrėnų savivaldybės dalis: čia telkiasi vietos paslaugos, gyventojai dažnai keliauja į Vilnių ar Kauną. Dėl patogios padėties Vievis išliko gyvybingas priemiestinis ir tranzitinis centras.