Etiopija

Pavadinimas „Etiopija“ siejamas su senovės graikų žodžiu Aithiopia, reiškusiu „apdegusio veido žmonių kraštą“. Etiopų tradicija jį taip pat sieja su legendiniu valdovu Etiopu arba Etiopiu. Vietinis šalies pavadinimas ኢትዮጵያ tariamas maždaug „Ītyop’iya“.

Valstybė susiformavo iš senųjų šiaurės Etiopijos politinių centrų, ypač Aksumo karalystės. Aksumas tapo svarbiu prekybos centru tarp Afrikos vidaus, Arabijos pusiasalio ir Raudonosios jūros pakrančių.

Aksumo karalystė klestėjo maždaug nuo pirmųjų mūsų eros amžių iki ankstyvųjų viduramžių. Ji kaldino monetas, naudojo savitą raštą ir priėmė krikščionybę IV amžiuje, valdant karaliui Ezana. Etiopijos ortodoksų Tewahedo bažnyčia išliko viena svarbiausių šalies kultūros institucijų.

Viduramžiais politinis centras persikėlė į pietus, o XIII amžiuje valdovų dinastija susijusi su Lalibelos miestu. Ten iš vientisos uolienos iškirstas bažnyčių kompleksas tapo vienu įspūdingiausių Afrikos viduramžių architektūros paminklų.

XIX amžiaus pabaigoje imperatorius Menelikas II sutvirtino modernią Etiopijos valstybę. 1896 metais Advos mūšyje Etiopijos kariuomenė nugalėjo Italiją ir apgynė šalies nepriklausomybę. Italija Etiopiją okupavo 1936–1941 metais, tačiau po Antrojo pasaulinio karo monarchija buvo atkurta.

1974 metais monarchija žlugo, o 1991 metais valdžią perėmė nauja politinė koalicija. 1995 metais priimta konstitucija įtvirtino federalinę respubliką. Etiopija buvo viena iš Jungtinių Tautų steigėjų 1945 metais.

Etiopija garsėja Lalibelos uolose iškaltomis bažnyčiomis, Aksumo stelomis ir Simieno kalnų kraštovaizdžiais. Šalies aukštikalnėse susitelkę svarbūs krikščionybės, rankraščių, architektūros ir tradicinės muzikos paveldo centrai.

Etiopija dažnai vadinama kavos tėvyne: legenda apie kavamedį siejama su Kefa regionu. Adis Abeba yra Afrikos Sąjungos būstinė ir vienas svarbiausių diplomatinių centrų žemyne.