Marokas

Pavadinimas „Marokas“ daugelyje Europos kalbų siejamas su Marakešu – vienu garsiausių šalies miestų ir buvusia valdovų sostine. Arabų kalboje šalis vadinama „al-Maghrib“, reiškiančiu „Vakarai“ arba „Vakarų kraštas“, nes ji yra toliausiai į vakarus nuo arabų pasaulio branduolio.

Ši teritorija buvo gyvenama nuo seniausių laikų, o dabartinio Maroko ištakos glūdi berberų gentinių valdų, Kartaginos įtakos, Romos pasienio provincijų ir vėlesnių islamo dinastijų istorijoje. Miestai, tokie kaip Fesas, Marakešas ir Rabatas, ilgainiui tapo politiniais bei kultūriniais centrais.

Pirmieji dideli regiono valstybingumo sluoksniai susiformavo tarp vietinių berberų karalysčių ir Viduržemio jūros civilizacijų. Vėliau čia įsitvirtino romėnai, bet kalnuotas reljefas ir vietos valdovų pasipriešinimas neleido visiškai suvienodinti krašto.

Viduramžiais Maroką valdė galingos islamiškos dinastijos – idrisidai, almoravidai, almohadai ir marinidai. Jų laikais augo Fesas, Meknesas, Marakešas, kūrėsi medinos, mečetės, universitetai ir prekybos keliai per Sacharą.

XIX amžiuje šalį vis stipriau veikė Europos valstybės, o 1912 m. ji tapo Prancūzijos ir Ispanijos protektoratu. Nepriklausomybė paskelbta 1956 m., o nuo tada Marokas išlaikė monarchiją ir sparčiai plėtojo infrastruktūrą, turizmą bei miestus pakrantėje.

Šiandien Marokas garsėja gyvomis medinų gatvelėmis, prieskonių turgumis, keramikos dirbiniais ir raštuota architektūra. Marakešas, Fesas, Kasablanka ir Chefchaouenas yra vieni labiausiai atpažįstamų šalies vardų pasaulyje.

Šalis taip pat žinoma dėl Atlaso kalnų, dykumų maršrutų, argano aliejaus, arabiškos ir berberiškos muzikos bei stiprios virtuvės tradicijos. Tai viena svarbiausių turistinių krypčių Afrikoje, kur istorinis paveldas dera su moderniais uostais ir kurortais.