Kanada

Pavadinimas Kanada kilo iš Šv. Lauryno irokėzų žodžio kanata, reiškiančio „kaimas“ arba „gyvenvietė“. 1535 m. čiabuviai šiuo žodžiu nurodė prancūzų keliautojui Žakui Kartjė Stadakonos gyvenvietę dabartinio Kvebeko apylinkėse; Kartjė pradėjo vartoti Canada kaip platesnio krašto pavadinimą.

Kanados valstybė susiformavo iš Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos kolonijinio paveldo bei daugelio čiabuvių tautų žemių. 1867 m. Ontarijas, Kvebekas, Naujoji Škotija ir Naujasis Bransvikas susijungė į Kanados dominiją.

Prancūzų kolonizacija Šv. Lauryno slėnyje prasidėjo XVI a., o XVII a. buvo įkurta Naujoji Prancūzija. Po 1763 m. Septynerių metų karo didžioji prancūzų kolonijų dalis atiteko Britanijai, tačiau Kvebeke išliko prancūzų kalba, katalikiška tradicija ir civilinė teisė.

1867 m. Konstitucijos aktu sukurta federacija. Vėliau prie jos prisijungė kitos provincijos ir teritorijos: 1870 m. Manitoba, 1871 m. Britų Kolumbija, 1873 m. Princo Edvardo Sala, 1905 m. Alberta ir Saskačevanas, o 1949 m. – Niufaundlandas. 1999 m. įkurta Nunavuta, didžiausia inuitų savivaldos teritorija.

XX a. Kanada tapo savarankiška parlamentine valstybe, nors formaliai išliko konstitucinės monarchijos dalis. 1982 m. priimtas Kanados konstitucijos aktas ir Teisių bei laisvių chartija sustiprino šalies politinę autonomiją bei piliečių teisių apsaugą.

Kanada garsėja didžiuliais borealiniais miškais, Uoliniais kalnais, Niagaros kriokliais ir ežerų gausa. Šalyje telkiasi beveik penktadalis pasaulio gėlo paviršinio vandens, o pakrantė driekiasi prie Atlanto, Ramiojo ir Arkties vandenynų.

Kanados kultūrą formuoja anglų ir prancūzų kalbų tradicijos, čiabuvių tautų paveldas bei gausi imigracija. Otava yra politinis centras, Torontas – didžiausias miestas ir ekonomikos centras, o Monrealis bei Kvebekas išsiskiria prancūzakalbiu kultūriniu gyvenimu.