Kvebekas

Pavadinimas Québec kildinamas iš algonkinų kalbų žodžio, reiškiančio „ten, kur upė susiaurėja“. Šis vardas apibūdino vietą prie Šv. Lauryno upės, kur ji tampa siauresnė tarp kyšulio ir kranto.

1608 m. liepos 3 d. prancūzų keliautojas Samuelis de Šamplenas čia įkūrė Abitasion gyvenvietę. Ji tapo prekybos kailiais punktu, prancūzų kolonijos Naujosios Prancūzijos atrama ir dabartinio miesto pradžia.

Kvebekas buvo kuriamas ant aukštos Kapo Diamano kyšulio uolos, todėl turėjo svarbią strateginę padėtį. XVII–XVIII a. miestas tapo Naujosios Prancūzijos administraciniu ir religiniu centru, o jo Aukštutiniame ir Žemutiniame mieste iškilo bažnyčios, sandėliai ir prekybininkų namai.

1759 m. per Septynių metų karą britų kariuomenė, vadovaujama generolo Džeimso Volfo, įveikė prancūzus prie Abraomo lygumų. Žuvo ir Volfas, ir prancūzų vadas Luji Žozefas de Monkalmas, tačiau Kvebekas atiteko britams.

Nepaisant britų valdžios, miestas išlaikė prancūzų kalbą, katalikiškas tradicijas ir savitą kultūrą. XIX a. Kvebekas buvo stipriai įtvirtintas, o 1893 m. atidarytas viešbutis „Château Frontenac“ tapo išskirtiniu miesto simboliu.

Kvebeko istorinis rajonas 1985 m. įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai geriausiai išlikęs įtvirtintas kolonijinis miestas į šiaurę nuo Meksikos: akmeninės sienos, vartai, siauros gatvės ir XVII–XVIII a. pastatai suteikia jam europietišką išvaizdą.

Svarbiausi miesto simboliai – „Château Frontenac“, Kvebeko citadelė, Dufreno terasa, Karališkoji aikštė, Petit-Champlain kvartalas ir Abraomo lygumos. Kvebekas laikomas prancūzų civilizacijos Šiaurės Amerikoje lopšiu ir Kvebeko provincijos politiniu centru.