Augsburgo taika
1555 m. rugsėjo 25 d. pasirašyta Augsburgo taika oficialiai pripažino liuteronizmą Šventojoje Romos imperijoje, nutraukdama dešimtmečius trukusius religinius konfliktus. Ji įtvirtino principą „cuius regio, eius religio“, suteikdama kunigaikščiams teisę nustatyti savo valstybės religiją, iš esmės pakeisdama Europos religinį ir politinį žemėlapį.
Nuo šio įvykio praėjo 471 metai.
Augsburgo taika, pasirašyta 1555 m. rugsėjo 25 d., buvo kertinis Šventosios Romos imperijos susitarimas, formaliai užbaigęs konfliktą tarp katalikų ir liuteronų. Ši sutartis, derėtasi tarp imperatoriaus Karolio V brolio Ferdinando ir Šmalkaldeno lygos, leido kiekvienos imperijos valstybės valdovams pasirinkti katalikybę arba liuteronizmą kaip oficialią savo teritorijų religiją.
Sutarties įtvirtintas principas, žinomas kaip „cuius regio, eius religio“ (kieno valdžia, to ir religija), reiškė, kad pavaldiniai turėjo laikytis savo vietinio valdovo religijos. Nors ji nesuteikė individualios religinės laisvės, ji sukūrė pagrindą dviejų pagrindinių krikščioniškų konfesijų sambūviui, užkirsdama kelią tolesniems plačiai paplitusiems religiniams karams keliems dešimtmečiams. Ji taip pat pripažino protestantizmo teisinę egzistenciją imperijoje.
Tačiau Augsburgo taika nepripažino kalvinizmo ar kitų protestantiškų srovių, o tai vėliau lėmė naujus konfliktus. Nepaisant savo apribojimų, sutartis buvo svarbus žingsnis religinės įvairovės link Europoje ir reikšmingai paveikė Šventosios Romos imperijos politinį kraštovaizdį, padėdama pagrindus vėlesnei Vestfalijos taikai 1648 m.