Mohačo mūšis
1526 m. rugpjūčio 29 d. įvyko Mohačo mūšis, kuriame Osmanų imperijos pajėgos sutriuškino Vengrijos karalystės kariuomenę. Šis lemiamas mūšis lėmė Vengrijos karaliaus Liudviko II mirtį ir atvėrė osmanams kelią į Centrinę Europą, pakeisdamas regiono geopolitinį žemėlapį.
Nuo šio įvykio praėjo 500 metų.
1526 m. rugpjūčio 29 d., netoli Mohačo miesto, dabartinėje Vengrijoje, įvyko vienas lemtingiausių mūšių Europos istorijoje – Mohačo mūšis. Jame Osmanų imperijos sultono Suleimano Didžiojo vadovaujama kariuomenė susirėmė su Vengrijos ir Kroatijos karaliaus Liudviko II vadovaujamomis pajėgomis. Osmanų kariuomenė, pasižyminti skaitline persvara ir modernia artilerija, pasiekė triuškinančią pergalę prieš gerai, bet ne gausiai, ginkluotą krikščioniškąją armiją.
Mūšis truko vos kelias valandas, tačiau jo padariniai buvo milžiniški. Vengrijos karalius Liudvikas II žuvo atsitraukdamas, o didžioji dalis Vengrijos bajorijos ir dvasininkijos elito buvo sunaikinta. Šis pralaimėjimas lėmė Vengrijos karalystės susiskaidymą ir ilgamečio Osmanų valdymo pradžią didelėje šalies dalyje.
Mohačo mūšis žymi reikšmingą posūkį Europos istorijoje, atverdami Osmanų imperijai kelią tolesnei ekspansijai į Centrinę Europą. Jis taip pat paveikė Habsburgų dinastijos iškilimą, nes Liudviko II mirtis be įpėdinių atvėrė kelią Habsburgams perimti Vengrijos ir Bohemijos sostus, taip dar labiau sustiprinant jų įtaką regione. Šis įvykis tapo ilgalaikės kovos tarp krikščioniškosios Europos ir Osmanų imperijos simboliu, suformavusiu regiono politinę ir kultūrinę raidą šimtmečiams į priekį.
Po šio mūšio Vengrija buvo padalinta į tris dalis: centrinė ir pietinė Vengrijos dalys atiteko tiesiogiai Osmanų imperijai, rytinė dalis atsiskyrė kaip vasalinė Transilvanijos kunigaikštystė Osmanų imperijos sudėtyje, o likusioji dalis pateko į Habsburgų įtaką.