Vengrijos revoliucijos pradžia

1956 m. spalio 23 d. Budapešte prasidėjo Vengrijos revoliucija, dar žinoma kaip Vengrijos sukilimas. Budapešto technologijos ir ekonomikos universiteto studentai inicijavo demonstracijas, solidarizuodamiesi su Lenkijos darbininkais ir protestuodami prieš sovietų dominavimą bei represinę komunistinę Vengrijos vyriausybę. Jų reikalavimai apėmė politines reformas, laisvus rinkimus ir sovietų kariuomenės išvedimą. Protestas greitai išaugo, kai prie jo prisijungė tūkstančiai piliečių, virsdamas nacionaliniu maištu prieš vyriausybę ir sovietų valdžią.

Sukilimas sustiprėjo protestuotojams nuvertus didelę Stalino statulą, simbolizuojančią jų atmetimą sovietų kontrolei. Prasidėjo susirėmimai su saugumo pajėgomis, ir kovos išplito visame mieste. Imrė Nadis buvo sugrąžintas į ministro pirmininko postą, ir iš pradžių atrodė, kad Vengrija galėtų įkurti nepriklausomą, neutralią valstybę. Tačiau Sovietų Sąjunga, baimindamasi kontrolės praradimo Rytų Europoje, įsikišo karine jėga. Lapkričio 4 d. sovietų tankai įžengė į Budapeštą, žiauriai numalšindami revoliuciją.

Per revoliuciją žuvo apytiksliai 2500–3000 vengrų ir apie 700 sovietų karių, dar tūkstančiai buvo sužeisti. Tūkstančiai buvo suimti, apie 350 buvo įvykdyta mirties bausmė (įskaitant Imrę Nadį 1958 m.), o apie 30 000 buvo įkalinti. Apie 200 000 vengrų pabėgo iš šalies, tapdami pabėgėliais. Nors ir numalšinta, Vengrijos revoliucija parodė plačiai paplitusį nepasitenkinimą komunistiniu valdymu ir žymiai susilpnino paramą marksizmui-leninizmui Vakarų šalyse. Ji taip pat patvirtino SSRS pretenzijas į Rytų Europą ir dar labiau paaštrino Šaltąjį karą.