Kubos raketų krizės pradžia

1962 m. spalio 22 d. pasaulis sulaikė kvapą, kai JAV prezidentas Johnas F. Kennedy per televiziją kreipėsi į tautą, pranešdamas apie sovietų branduolinių raketų dislokavimą Kuboje, vos už 90 mylių nuo Floridos. Tai buvo tiesioginė ir pavojinga konfrontacija tarp dviejų supervalstybių – JAV ir Sovietų Sąjungos – Šaltojo karo įkarštyje, priartinusi pasaulį prie branduolinio konflikto. Prezidentas Kennedy paskelbė Kubos „karantiną“ – jūrinę blokadą, skirtą sustabdyti bet kokius puolamuosius ginklus gabenančius laivus į salą, ir pareikalavo, kad Sovietų Sąjunga išmontuotų jau įrengtas raketų bazes.

Krizė truko 13 dienų ir buvo kupina skaičiavimų, klaidų, tiesioginio ir slapto bendravimo bei nesusipratimų tarp abiejų pusių. Sovietų premjeras Nikita Chruščiovas manė, kad JAV prezidentas Kennedy yra silpnas ir nereaguos į sovietų žingsnį, tačiau JAV atsakas buvo tvirtas. Po įtemptų derybų ir diplomatinio spaudimo, spalio 28 d. Chruščiovas sutiko išgabenti raketas iš Kubos. Mainais JAV viešai pažadėjo nepulti Kubos ir slapta sutiko išmontuoti savo raketų bazes Turkijoje.

Kubos raketų krizė išryškino branduolinio karo grėsmę ir paskatino abipuses pastangas sumažinti įtampą. Nors krizė buvo išspręsta diplomatiškai, ji paliko ilgalaikį poveikį tarptautiniams santykiams. Šis įvykis pabrėžė būtinybę tiesioginiams komunikuoti tarp supervalstybių, kas vėliau privedė prie „karštosios linijos“ įrengimo tarp Vašingtono ir Maskvos, siekiant išvengti panašių situacijų ateityje.