Trafalgaro mūšis
1805 m. spalio 21 d. įvyko lemtingas Trafalgaro mūšis, kuriame britų laivynas, vadovaujamas admirolo Nelsono, sutriuškino jungtinį Prancūzijos ir Ispanijos laivyną. Ši pergalė užtikrino Didžiosios Britanijos jūrinę hegemoniją ir sužlugdė Napoleono invazijos į Britaniją planus.
Nuo šio įvykio praėjo 221 metai.
1805 m. spalio 21 d. netoli Ispanijos krantų, prie Trafalgaro kyšulio, įvyko vienas svarbiausių jūrų mūšių istorijoje – Trafalgaro mūšis. Jame susidūrė Didžiosios Britanijos laivynas, vadovaujamas admirolo Horacijaus Nelsono, ir jungtinis Prancūzijos bei Ispanijos laivynas, kuriam vadovavo prancūzų admirolas Pierre'as-Charles'is Villeneuve'as. Napoleonas Bonapartas siekė įsiveržti į Didžiąją Britaniją, o jo laivynas turėjo užtikrinti Lamanšo sąsiaurio kontrolę.
Nors britų laivynas turėjo mažiau laivų, Nelsono novatoriška taktika – ataka dviem kolonomis, pralaužiant priešo rikiuotę – pasirodė esanti lemiama. Britai pasiekė triuškinančią pergalę, sunaikindami ar užgrobdami didelę dalį jungtinio laivyno. Pats admirolas Nelsonas buvo mirtinai sužeistas mūšio metu, tačiau jo pergalė tapo legenda ir įtvirtino jį kaip vieną didžiausių jūrų karo strategų.
Trafalgaro mūšis turėjo milžiniškų pasekmių. Jis visiškai sužlugdė Napoleono planus įsiveržti į Didžiąją Britaniją ir užtikrino ilgalaikę britų jūrinę hegemoniją, kuri tęsėsi visą XIX amžių. Ši pergalė leido Didžiajai Britanijai toliau plėsti savo imperiją ir tapti dominuojančia pasaulio galybe. Mūšis taip pat pademonstravo jūrų galios svarbą ir pakeitė jūrų karo strategijos raidą.