Borodino mūšis
1812 m. rugsėjo 7 d. prie Borodino kaimo įvyko kruviniausias Napoleono karų mūšis. Taktinė prancūzų pergalė kainavo milžiniškus nuostolius, pražūtingai susilpninusius Didžiąją armiją invazijos į Rusiją metu.
Nuo šio įvykio praėjo 214 metų.
1812 m. rugsėjo 7 d., maždaug už 110 kilometrų į vakarus nuo Maskvos, netoli Borodino kaimo, Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto vadovaujama Didžioji armija susirėmė su Rusijos pajėgomis, kurioms vadovavo generolas Michailas Kutuzovas. Tai buvo didžiausias ir daugiausiai gyvybių nusinešęs mūšis per visą Napoleono invaziją į Rusiją. Kautynės pasižymėjo neįtikėtinu žiaurumu, o įtvirtinimai kelis kartus ėjo iš rankų į rankas.
Nors mūšis baigėsi taktine prancūzų pergale, nes jie užėmė mūšio lauką, strategine prasme tai buvo Pyrrho pergalė. Didžiuliai nuostoliai – apie 30 000 prancūzų ir 45 000 rusų karių žuvo arba buvo sužeisti – smarkiai susilpnino Napoleono armiją. Tai buvo kruviniausia vienos dienos kova Napoleono karų istorijoje, o pats Napoleonas vėliau ją apibūdino kaip baisiausią iš visų jo mūšių.
Nepaisant to, kad prancūzams atsivėrė kelias į Maskvą, miestas juos pasitiko tuščias, apleistas ir galiausiai paskendęs gaisruose. Rusijos kariuomenė, nors ir smarkiai nukentėjusi, išsaugojo savo kovinį pajėgumą ir nebuvo galutinai sutriuškinta. Borodino mūšio nepakankamumas ir vėlesnis katastrofiškas atsitraukimas iš Maskvos tapo lūžio taškais, nulėmusiais Napoleono pralaimėjimą Rusijos kampanijoje ir turėjusiais ilgalaikių pasekmių visai Europai.