Čilė

Pavadinimo kilmė nėra visiškai vienareikšmė, bet dažniausiai siejama su aymarų žodžiu chilli, reiškiančiu „pasaulio galą“ arba „žemės pakraštį“, arba su kečujų kalbos žodžiu, siejamu su šalčiu. Ispanų užkariautojai šį vardą perėmė iš vietinių gyventojų ir juo ėmė vadinti platesnę teritoriją į pietus nuo Peru.

Kaip valstybė Čilė susiformavo iš Ispanijos kolonijos, vadintos Čilės kapitonija generole. Po nepriklausomybės karo 1818 m. ji tapo savarankiška respublika. Dabartinė valstybė ilgainiui išsiplėtė į dabartines sienas, įskaitant teritorijas, susijusias su Ramiojo vandenyno karo laikotarpiu XIX amžiaus pabaigoje.

Iki ispanų atvykimo dabartinės Čilės teritorijoje gyveno mapučių, aimarų, diagitų ir kitų tautų bendruomenės. XVI amžiuje čia įsitvirtino Ispanijos kolonijinė valdžia, o Santjagas buvo įkurtas 1541 m. kaip administracinis centras.

XIX amžiuje šalis tapo vienu svarbiausių Pietų Amerikos nepriklausomybės judėjimų veikėjų. Po 1810 m. prasidėjusio sukilimo ir kovų Čilė 1818 m. paskelbė nepriklausomybę. Vėliau valstybė stiprėjo dėl vario gavybos, prekybos ir geležinkelių plėtros.

XIX amžiaus pabaigoje Čilė po Ramiojo vandenyno karo įgijo turtingas nitratų teritorijas šiaurėje, o XX amžiuje išgyveno politinių lūžių, tarp jų ir 1973 m. perversmą. Po diktatūros laikotarpio šalis grįžo prie demokratinių institucijų ir tapo viena stabiliausių regiono ekonomikų.

Čilė garsėja nepaprasta gamtine įvairove: čia yra sausiausia pasaulio Atakamos dykuma, aktyvūs Andų ugnikalniai, ežerų kraštas, Patagonijos fiordai ir ledynai. Šalis taip pat žinoma dėl vynų, vario telkinių ir stiprios literatūros tradicijos.

Tarptautiniu mastu Čilę išgarsino Pablo Neruda ir Gabriela Mistral, abu Nobelio literatūros premijos laureatai. Santjagas yra modernus regiono centras, o Valparaisas išsiskiria spalvingais kalvų kvartalais ir istorine uosto kultūra.