Fiodoras Dostojevskis, vienas giliausių psichologinio romano meistrų, šiais žodžiais atskleidžia meilę ne kaip ramų prieglobstį, o kaip transformuojančią, dažnai skausmingą jėgą, gebančią visiškai perrašyti žmogaus asmenybę. Pats rašytojas asmeniniame gyvenime išgyveno dramatiškų virsmų – po ketverių metų katorgos Sibire ir mirties bausmės simuliacijos jo požiūris į egzistenciją bei jausmus tapo itin ekstremalus. Įdomu tai, kad kurdamas savo šedevrus, tokius kaip „Lošėjas“, jis taip karštai įsimylėjo savo jauną stenografistę Aną Snitkiną, jog ši meilė tiesiogine prasme išgelbėjo jį nuo visiško finansinio bei dvasinio žlugimo ir tapo jo paties asmeninio atgimimo pamatu.