Williamas Hogarthas gimė 1697 m. lapkričio 10 d. Londone, Smitfildo rajone. Jo tėvas Richardas Hogarthas buvo lotynų kalbos mokytojas ir vadovėlių sudarytojas, bandęs įkurti kavinę, kurioje lankytojai turėjo kalbėtis lotyniškai. Sumanymas žlugo, ir už skolas tėvas kelerius metus praleido Flito kalėjime. Ši patirtis paliko pėdsaką sūnaus kūryboje: skola, bankrotas ir kalėjimas vėliau tapo nuolatiniais jo pasakojimų motyvais.
Paauglystėje Hogarthas buvo atiduotas mokytis sidabro dirbinių graviruotojui Elliui Gamble'ui, o 1720 m. atidarė savo graviūrų dirbtuvę. Tuo pat metu lankė piešimo pamokas privačiose akademijose, tarp jų – dailininko Jameso Thornhillo, kurio dukterį Jane vedė 1729 m. Ankstyvieji jo darbai – prekybos kortelės, knygų iliustracijos (pavyzdžiui, Samuelio Butlerio poemai „Hudibras“) ir satyrinės graviūros apie finansines spekuliacijas bei madingą itališkąją operą.
Ketvirtajame dešimtmetyje Hogarthas sukūrė tai, ką pats vadino „moderniais moraliniais siužetais“ – paveikslų ciklus, pasakojančius istoriją tarsi teatro veiksmuose, o paskui platinamus pigiomis graviūromis. „Paleistuvės kelias“ (1732) seka iš provincijos į Londoną atvykusios merginos nuopuolį, „Palaidūno kelias“ (1735) – paveldėtą turtą praūžusio jaunuolio kelią į skolų kalėjimą ir Bedlamo beprotnamį. Serija „Madinga santuoka“ (1743–1745) pajuokia sandėrį tarp nusigyvenusio aristokrato ir turtingo pirklio, susituokiančius jų vaikus pasmerkiantį ligai ir žūčiai. Šie darbai pirkėjus rado ne tiek tarp dvaro globėjų, kiek tarp miesto viduriniosios klasės.
Kadangi jo graviūros buvo masiškai kopijuojamos be atlygio, Hogarthas kartu su kolegomis išsirūpino 1735 m. Parlamento aktą, suteikusį graverėms teisę į savo atvaizdų autorystę; įstatymas iki šiol vadinamas Hogartho aktu. Tai vienas ankstyvųjų vaizduojamojo meno autorių teisių dokumentų.
Hogarthas tapė ir portretus: kapitono Thomo Coramo atvaizdas (1740), eskiziškoji „Krevečių pardavėja“, autoportretas su mopsu Trampu (1745). Jis rėmė Coramo įsteigtą Rastinukų ligoninę, buvo jos valdytojas ir paskatino kitus dailininkus dovanoti darbus – taip Londone atsirado viena pirmųjų nuolat prieinamų šiuolaikinės dailės ekspozicijų. Didelio formato religinių kompozicijų nutapė Šv. Baltramiejaus ligoninei.
Vėlyvuosiuose graviūrų cikluose jis kreipėsi į plačiausią auditoriją: „Darbštumas ir tinginystė“ (1747) priešpriešina dviejų pameistrių likimus, „Alaus gatvė“ ir „Džino alėja“ (1751) buvo sukurtos svarstant džino prekybą ribojančius įstatymus, „Keturios žiaurumo pakopos“ (1751) seka berniuko kelią nuo gyvūnų kankinimo iki žmogžudystės ir kartuvių. 1753 m. išleido traktatą „Grožio analizė“, kuriame teigė, kad banguota, vingiuojanti linija yra gyvybingiausia forma mene. 1757 m. buvo paskirtas karaliaus rūmų dailininku. Paskutiniaisiais metais įsivėlė į aštrų politinį ginčą su Johnu Wilkesu ir poetu Charlesu Churchilliu, kuris baigėsi abipusėmis karikatūromis ir pamfletais.
Mirė 1764 m. spalio 25 d.; palaidotas Šv. Mikalojaus bažnyčios kapinėse Čizike, netoli savo vasarnamio, kuriame dabar veikia memorialinis muziejus. Epitafiją parašė aktorius Davidas Garrickas.
Šiandienos žiūrovui Hogarthas įdomus tuo, kad jis vienas pirmųjų ėmė kalbėti apie miestą kaip apie sistemą: apie reklamą, kreditą, priklausomybes, būsto kokybę, smurtą prieš gyvūnus, teisėjų ir gydytojų korupciją. Jo paveiksluose detalė yra argumentas – iš sienos ant grindų nukritęs laikrodis, laiškas, šuo, pamestas čekis pasako tiek pat, kiek veikėjų veidai, todėl jie skaitomi kaip komiksai ar serialo kadrai. Pats menininko modelis – kurti kūrinį turtingam pirkėjui, o tiražą parduoti miniai už kelis šilingus – primena šiuolaikinį balansavimą tarp galerijos ir masinio platinimo. Ir šiandien lengva atpažinti jo pagrindinę mintį: žmonės žlunga ne tik dėl silpno charakterio, bet ir dėl aplinkos, kuri tą silpnumą pelningai išnaudoja.
