Vasilijus Vereščiaginas gimė 1842 metais Čerepovece, Rusijos imperijoje, dvarininko šeimoje. Būdamas aštuonerių metų, tėvų valia jis buvo atiduotas į Sankt Peterburgo jūrų kadetų korpusą. 1860 metais baigęs šią įstaigą ir įgijęs karininko laipsnį, jis iškart pasitraukė iš karinės tarnybos, kad atsidėtų dailei, ir įstojo į Imperatoriškąją menų akademiją. Nepatenkintas akademijoje vyravusiu klasicistiniu mokymu, 1864 metais išvyko į Paryžių, kur studijavo Dailės akademijoje vadovaujamas prancūzų tapytojo Jean-Léon Gérôme.
1867 metais V. Vereščiaginas priėmė pasiūlymą vykti į Turkestaną kaip generalgubernatoriaus Konstantino fon Kaufmano dailininkas. Čia jis ne tik piešė vietos gyvenimo bei karinių veiksmų vaizdus, bet ir pats tiesiogiai dalyvavo gynyboje per Samarkando apsultį 1868 metais, už ką buvo apdovanotas Šv. Jurgio kryžiumi. Grįžęs iš Vidurinės Azijos, jis sukūrė Turkestano paveikslų ciklą. Vieno iš šio ciklo darbų – 1871 metais nutapytos drobės „Karo apoteozė“ – fone pavaizduotas dykumoje stūksantis žmogaus kaukolių kalnas. Paveikslo rėme autorius išraižė dedikaciją: „Visiems didiesiems užkariautojams – praeities, dabarties ir ateities“.
1874–1876 metais menininkas keliavo po Indiją, kur fiksavo vietos architektūrą, gamtą bei Didžiosios Britanijos kolonijinės valdžios kasdienybę. Prasidėjus 1877–1878 metų Rusijos–Turkijos karui, V. Vereščiaginas vėl išvyko į frontą Balkanuose. Šio konflikto metu jis buvo sunkiai sužeistas, o jo brolis žuvo. Šie išgyvenimai atsispindėjo Balkanų ciklo paveiksluose, kuriuose pavaizduota mūšių tikrovė, karo ligoninių buitis ir kareivių netektys.
V. Vereščiaginas organizuodavo asmenines savo kūrinių parodas didžiausiuose Europos ir JAV miestuose, paversdamas jas vientisomis ekspozicijomis su etnografiniais eksponatais ir specialiu apšvietimu. Jo darbai kėlė aštrias diskusijas: karinė vadovybė kaltino jį armijos diskreditavimu, o kai kurie kūriniai buvo uždrausti rodyti. Vėlesniais metais jis nutapė dvidešimties drobių ciklą, skirtą 1812 metų karui su Napoleono armija, taip pat lankėsi Japonijoje, kur studijavo vietos kultūrą ir meną. 1904 metais, prasidėjus Rusijos–Japonijos karui, dailininkas išvyko į Tolimuosius Rytus. 1904 metų balandį jis žuvo prie Port Arturo, kai šarvuotis „Petropavlovsk“, kuriame jis buvo kartu su admirolu Stepanu Makarovu, užplaukė ant minos ir nuskendo.
Šiandienos žiūrovui V. Vereščiagino kūryba įdomi dėl savo besąlygiško dokumentiškumo ir bekompromisės laikysenos karo atžvilgiu. Atsisakęs tradicinio XIX amžiaus batalinio žanro taisyklių, pagal kurias karas buvo vaizduojamas kaip didingas ir garbingas įvykis, menininkas parodė tikrąją konfliktų kainą – žmogaus kančią, prievartą ir absurdišką žūtį. Jo paveikslai veikia kaip vaizdinis perspėjimas apie imperinių ambicijų pasekmes, o menininko pasirinktas stebėtojo-dokumentuotojo vaidmuo artimas šiuolaikinei fotožurnalistikai bei dokumentiniam kinui.
