Ticianas Večelijus gimė Pjeve di Kadore miestelyje, Alpių regiono papėdėje, maždaug 1488–1490 metais. Būdamas maždaug dešimties metų amžiaus, jis kartu su broliu Frančesku buvo išsiųstas į Veneciją mokytis mozaikos ir tapybos meno. Pradžioje dirbęs Sebastiano Zukato dirbtuvėse, vėliau jis perėjo pas brolius Džentilę ir Džovanį Belinius.
Didelę įtaką jaunojo dailininko stilistikai padarė bendradarbiavimas su Džordžone. 1508 metais jie kartu tapė Vokietijos pirklių namų (Fondaco dei Tedeschi) išorines freskas. Po Džordžonės mirties 1510 metais ir Džovanio Belinio mirties 1516 metais, Ticianas tapo pagrindiniu Venecijos respublikos tapytoju ir gavo oficialų meistro statusą.
1518 metais Ticianas užbaigė didelio formato paveikslą „Mergelės Marijos ėmimas į dangų“ Venecijos Švč. Marijos Gloriosa dei Frari bažnyčios didžiajam altoriui. Šis kūrinys įtvirtino jo pozicijas Italijos meno pasaulyje. Vėliau sukurta „Pezaro Madona“ (1519–1526) pakeitė tradicinį renesanso altorių kompozicijos kanoną, įvesdama asimetrišką figūrų išdėstymą. Dailininkas pradėjo gauti užsakymus iš Feraros hercogo Alfonso I d'Estės, Mantujos hercogo Federiko II Gonzagos ir Urbino hercogo Guidobaldo II della Roverės. Užsakymus jam teikė popiežius Paulius III ir Šventosios Romos imperatorius Karolis V, kuris 1533 metais suteikė Ticianui grafo titulą ir paskyrė jį rūmų dailininku.
Karolio V sūnus, Ispanijos karalius Pilypas II, tapo svarbiausiu vėlyvojo Ticiano kūrybos periodo užsakovu. Jam dailininkas sukūrė mitologinių paveikslų seriją, paremtą Ovidijaus „Metamorfozėmis“, kurią pats vadino poezija („Poesie“). Šiai serijai priklauso tokie darbai kaip „Danaja“, „Venera ir Adonis“, „Diana ir Aktėonas“ bei „Europos pagrobimas“. Greta mitologinių ir religinių siužetų, Ticianas kūrė reprezentacinius portretus, tarp kurių paminėtini Karolio V portretas ant žirgo ir popiežiaus Pauliaus III portretas su anūkais.
Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu Ticiano tapybos technika patyrė esminį virsmą. Dailininkas atsisakė aiškių kontūrų ir kruopštaus paviršiaus išlyginimo, perėjo prie laisvo potėpio, dažų sluoksniavimo bei tapymo pirštais. Paskutinis jo darbas „Pietà“, skirtas paties kapo koplyčiai, pademonstravo ribinį ekspresyvumą ir tamsią spalvinę gamą. Ticianas mirė Venecijoje 1576 metais, mieste siaučiant maro epidemijai, ir buvo palaidotas Frari bažnyčioje.
Šiandienos žiūrovui Ticianas įdomus dėl savo novatoriško požiūrio į spalvą ir pačios tapybos medžiagiškumą. Atsisakęs griežto parengiamojo piešinio dominavimo, jis įrodė, kad forma gali būti kuriama tiesiogiai spalvinėmis dėmėmis ir šviesos efektais. Jo vėlyvasis laisvas potėpis atvėrė kelią baroko ir impresionizmo meistrams, o gebėjimas perteikti audinių tekstūrą, odos švelnumą ir veikėjų emocinę būseną leidžia moderniam žiūrovui patirti tiesioginį ryšį su kūriniu, stebint, kaip teptuko pėdsakai drobėje virsta gyvu vaizdu.
