Jean-Louis André Théodore Géricault gimė 1791 m. rugsėjo 26 d. Ruane, pasiturinčioje Normandijos šeimoje. Vaikystėje kartu su tėvais persikėlė į Paryžių, kur gavo klasikinį išsilavinimą. Tapybos mokėsi pas Carle Vernet, garsėjusį arklių ir medžioklės scenomis, vėliau – pas Pierre'ą-Narcisse'ą Guériną, griežtos klasicistinės mokyklos atstovą. Tačiau svarbiausia jo mokykla tapo Luvras: ten jis metų metus kopijavo Rubensą, Ticianą, Velázquezą ir Rembrandtą, iš jų perimdamas sodrų koloritą bei dramatišką šviesotamsą.
Į Paryžiaus Salono publikos akiratį Géricault pateko dvidešimt vienų metų, 1812-aisiais, drobe „Imperatoriškosios gvardijos raitųjų egerių karininkas puolime“ – įtemptos judesio energijos kupinu kario ant pasibaidžiusio žirgo atvaizdu, už kurį gavo aukso medalį. Po dvejų metų eksponuotas „Sužeistas kirasyras, pasitraukiantis iš mūšio“ sulaukė kur kas šaltesnio įvertinimo: vietoj pergalės patoso publika išvydo pralaimėjimą ir nuovargį. Šie du kūriniai nubrėžė visą tolesnę dailininko kryptį – domėjimąsi žmogaus kūnu ribinėje būsenoje.
1816 m. nelaimėjęs Romos premijos, Géricault į Italiją išvyko savo lėšomis. Florencijoje ir Romoje jį labiausiai paveikė Mikelandželas, o karnavalinės laisvai paleistų žirgų lenktynės Romoje įkvėpė didelės kompozicijos sumanymą, likusį neįgyvendintą. Grįžęs į Prancūziją, jis ėmėsi darbo, tapusio jo svarbiausiu kūriniu, – „Medūzos plausto“ (1818–1819). Drobė beveik penkių metrų aukščio ir septynių metrų pločio vaizduoja tikrą įvykį: 1816 m. prie Afrikos krantų sudužus fregatai „Méduse“, ant skubotai sukalto plausto liko apie pusantro šimto žmonių, iš kurių po kelių paklaikimo, žudynių ir kanibalizmo dienų išgyveno vos penkiolika. Géricault kalbino išsigelbėjusius laivo chirurgą Savigny ir inžinierių Corréard'ą, pasidirbdino plausto modelį, ligoninėse studijavo mirusiuosius ir amputuotas galūnes, nusiskuto galvą ir mėnesius dirbo užsidaręs dirbtuvėje. 1819 m. Salone paveikslas buvo rodomas neutraliu pavadinimu „Laivo katastrofos scena“, nes sudužimo istorija turėjo aštrų politinį atspalvį – kapitonas pareigas gavo dėl ryšių su atkurta monarchija. Vienam iš gulinčių kūnų pozavo jaunasis Eugène'as Delacroix.
1820–1821 m. dailininkas su „Medūzos plaustu“ keliavo į Londoną ir Dubliną, kur už atskirą mokestį rodomas paveikslas sutraukė tūkstančius žiūrovų. Anglijoje Géricault atrado litografiją ir išleido lakštų ciklą, kuriame vaizdavo miesto vargšus, arklių prekeivius, kalvius ir gatvės muzikantus, be sentimentalumo, bet ir be pašaipos. Tuo laikotarpiu nutapytos „Lenktynės Epsome“ – viena žinomiausių jo drobių su ore ištįsusiais keturiais šuoliuojančiais žirgais.
Grįžęs į Paryžių, apie 1822–1823 m. jis sukūrė portretų ciklą, susijusį su psichiatro Étienne'o-Jeano Georget veikla: dešimties psichikos ligonių atvaizdų, iš kurių išliko penki. Lošimo apsėsta moteris, vagystės manija sergantis vyras, karinį rangą įsivaizduojantis ligonis nutapyti tokiu pat rimtu ir atidžiu žvilgsniu kaip aristokratų portretai – be karikatūros, be moralizavimo.
Paskutiniais metais dailininko sveikata sparčiai silpo: keli kritimai nuo žirgo ir stuburo tuberkuliozė prikaustė jį prie lovos. Théodore'as Géricault mirė 1824 m. sausio 26 d. Paryžiuje, vos trisdešimt dvejų. Palaidotas Père-Lachaise kapinėse, jo antkapį puošia bronzinis „Medūzos plausto“ reljefas.
Šiandienos žiūrovui Géricault išlieka artimas todėl, kad pirmasis padarė aktualią naujienų katastrofą didžiosios istorinės tapybos objektu – vietoj dievų ir imperatorių ant milžiniškos drobės atsidūrė bevardžiai, valdžios aplaidumo pasmerkti žmonės. Jo metodas – liudytojų apklausos, dokumentiniai eskizai, kūno tyrimas – primena šiuolaikinį tiriamąjį reportažą. O ligonių portretai, kuriuose psichikos sutrikimas nepaverčiamas nei pabaisa, nei anekdotu, kalba apie orumą taip, kaip iki šiol retai pavyksta net dokumentinei fotografijai.
