Suzanne Valadon, gimusi Marie-Clémentine Valadon vardu, užaugo skurde Paryžiaus Monmartro rajone. Jos motina dirbo skalbėja, o tėvo tapatybė nebuvo žinoma. Jaunystėje ji išbandė įvairius darbus: siuvo drabužius, pardavinėjo daržoves ir dirbo cirko akrobate. Akrobatės karjera nutrūko sulaukus penkiolikos metų, kai ji iškrito iš trapecijos ir patyrė sunkią traumą. Po šio įvykio ji tapo pozuotoja Monmartro dailininkams. Valadon pozavo tokiems meistrams kaip Pierre-Auguste Renoir, Henri de Toulouse-Lautrec, Edgar Degas ir Puvis de Chavannes. Dirbdama modeliu, ji atidžiai stebėjo tapytojų technikas, teptuko potėpius bei kompozicijos principus ir savarankiškai mokėsi piešti.
Edgaras Degas buvo vienas pirmųjų, pastebėjusių Valadon talentą. Pamatęs jos piešinius, jis paskatino ją rimtai atsidėti menui, įsigijo kelis jos darbus ir išmokė grafikos technikos. 1894 metais Valadon tapo pirmąja moterimi, priimta į Prancūzijos nacionalinę vaizduojamojo meno draugiją (Société Nationale des Beaux-Arts). 1883 metais ji pagimdė sūnų Maurice’ą Utrillo, kurį užaugino pati ir kuris vėliau tapo žinomu peizažistu. Valadon du kartus buvo ištekėjusi: iš pradžių už pasiturinčio finansininko Paulio Mousis, o vėliau už gerokai jaunesnio tapytojo André Utterio, kuris buvo jos sūnaus draugas. Šiose santuokose ji išlaikė finansinę bei kūrybinę nepriklausomybę, skirdama laiką tik tapybai ir parodoms.
Savo kūryboje Valadon atsisakė akademinių taisyklių ir idealizuoto grožio kanonų. Jos darbuose vyrauja aktai, portretai, natiurmortai ir peizažai. Skiriamasis jos stiliaus bruožas — ryškūs, tamsūs kontūrai, apibrėžiantys formas, ir sotūs, intensyvūs spalvų deriniai. Ji tapė moterų aktus be tradicinio erotiškumo ar akademinio švelnumo, vaizduodama realius moterų kūnus, jų kasdienius judesius ir emocijas. Tai buvo ryškus nuokrypis nuo XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios vyravusios tradicijos, kai moters kūnas tapyboje dažniausiai tarnavo kaip pasyvus vyro žvilgsnio objektas.
Šiandienos žiūrovui Suzanne Valadon kūryba ir asmenybė įdomi dėl jos gebėjimo peržengti to meto socialines bei lyčių ribas. Ji nuėjo neįprastą kelią nuo skurstančio modelio iki savarankiškos menininkės, išsikovojusios pripažinimą vyrų dominuojamame meno pasaulyje. Jos aktų tapyba išsiskiria autentišku, nemaskuotu moterišku žvilgsniu į kitos moters kūną, laisvu nuo seksualizavimo ar idealizavimo. Be to, jos drąsus vizualinis stilius, pasižymintis apibrėžtais kontūrais ir ekspresyviomis spalvomis, rodo besąlygišką kūrybinį savarankiškumą, o jos biografija liudija apie bekompromisį siekį gyventi ir kurti pagal savo pačios taisykles.
