Stanisław Jarocki gimė 1871 metais. Dailės išsilavinimą jis įgijo Krokuvos vaizduojamojo meno akademijoje, kurioje studijavo XIX amžiaus pabaigoje. Jo dėstytojais buvo tokie meistrai kaip Jan Matejko ir Leon Wyczółkowski. Akademijoje įgytus akademinio piešinio ir kompozicijos pagrindus menininkas gilino tolesnėse studijose užsienyje. Jis tobulinosi Miuncheno ir Paryžiaus dailės mokyklose bei privačiose studijose, kur susipažino su tuo metu Europoje plitusia plenerinės tapybos praktika ir impresionizmo principai.
Grįžęs iš užsienio, Jarocki įsitraukė į aktyvų meninį gyvenimą. XX amžiaus pradžioje jo veikla buvo glaudžiai susijusi su Vilniumi ir jo apylinkėmis. Dailininkas tapo Vilniaus plastikų draugijos nariu, dalyvavo rengiamose parodose Vilniuje, Varšuvoje, Krokuvoje bei Lvove. Šiuo laikotarpiu jis taip pat dėstė piešimą ir tapybą, ugdydamas jaunąją menininkų kartą.
Jarocki kūrybos pagrindą sudarė peizažai, portretai ir buitinio žanro kūriniai. Menininkas daug keliavo tapydamas natūralioje šviesoje. Jo paveiksluose užfiksuoti Tatrų kalnų vaizdai, Huculščinos regiono gyventojų buitis ir gamta, taip pat Lietuvos bei Vilniaus krašto peizažai. Tapybos darbuose išryškėja jautrus dėmesys apšvietimui, atmosferos būsenoms ir metų laikų kaitai. Jo potėpis buvo laisvas, o spalvinė paletė paremta natūraliomis, šviesiomis spalvomis.
Šalia tapybos Jarocki užsiėmė teatro scenografija. Jis kūrė dekoracijas ir kostiumus įvairiems teatro pastatymams, bendradarbiavo su Vilniaus teatrais. Dailininkas taip pat dirbo paveldo apsaugos ir restauravimo srityje – tyrimais bei konservavimu prisidėjo prie architektūros ir dailės paminklų išsaugojimo.
Tarpukario metais menininkas tęsė kūrybinę bei visuomeninę veiklą, o jo darbai buvo eksponuojami įvairiose valstybinėse bei privačiose galerijose. Antrojo pasaulinio karo metai nutraukė jo aktyvų darbą, o dalis kūrybinio palikimo dingstant ar naikinant turtą karo metu buvo prarasta. Stanisław Jarocki mirė 1944 metais.
Šiandienos žiūrovui Stanisław Jarocki kūryba yra įdomi keliais aspektais. Pirma, jo darbų visuma veikia kaip XX amžiaus pirmosios pusės Vidurio ir Rytų Europos kraštovaizdžio bei architektūros vizualinis dokumentas. Paveiksluose užfiksuoti kaimo motyvai, istoriniai pastatai ir natūrali gamta suteikia vertingos medžiagos kultūros paveldo tyrinėtojams. Antra, jo tapyba atskleidžia, kaip akademinės tapybos tradicija jungėsi su impresionizmo bei plenerinio matymo įtaka. Trečia, Jarocki veikla Vilniuje atspindi daugiakultūrę regiono meninę aplinką ir rodo bendrus Lietuvos bei Lenkijos dailės raidos procesus tarpukariu.
