Sofonisba Anguissola

1532–1625 · manierizmas

Sofonisba Anguissola portretas

Sofonisba Anguissola gimė 1532 m. Kremonoje, dabartinės Italijos teritorijoje, aristokratų Amilcare Anguissolos ir Biancos Ponzone šeimoje. Tėvas rūpinosi, kad jo dukterys gautų humanistinį išsilavinimą, mokytųsi muzikos, literatūros ir dailės. Tuo metu moterims buvo sunku patekti į profesionalių menininkų dirbtuves, tačiau Sofonisba kartu su seserimi Elena mokėsi pas Kremonos tapytoją Bernardino Campi, vėliau – pas Bernardino Gatti. Toks mokymas suteikė jai profesionalių piešimo ir tapybos įgūdžių, nors dėl visuomeninių apribojimų ji negalėjo taip laisvai kaip vyrai studijuoti anatomijos ar tapyti nuogų modelių.

Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu Anguissola daugiausia tapė autoportretus ir savo šeimos narių atvaizdus. Šiuose darbuose ji eksperimentavo su žvilgsniais, gestais ir kasdieniškomis situacijomis. 1555 m. nutapytame paveiksle „Šachmatų partija“ pavaizduotos jos seserys, susėdusios prie žaidimo lentos. Jų veidų išraiškos ir tarpusavio ryšys kūriniui suteikia pasakojimo gyvumo, neįprasto to meto oficialiam portretui. Anguissola dažnai vaizdavo save santūriai apsirengusią, su knyga, muzikos instrumentu ar tapybos reikmenimis, taip pabrėždama išsilavinimą ir profesinę tapatybę. Jos piešinius pastebėjo Michelangelo Buonarroti; išlikę duomenų, kad jis vertino jaunosios dailininkės darbus ir siūlė jai piešimo užduotis.

1559 m. Anguissola buvo pakviesta į Ispanijos karaliaus Pilypo II dvarą Madride. Ji tapo karalienės Elžbietos Valua rūmų dama ir padėjo jai mokytis tapybos. Ispanijoje dailininkė kūrė karališkosios šeimos portretus, derindama itališką piešinio kultūrą su griežtesne Habsburgų dvaro reprezentacija. Jos modeliai dažnai vilki puošnius, kruopščiai perteiktus drabužius, tačiau jų veidai išlieka individualūs ir psichologiškai įtaigūs. Kadangi Anguissola dvare turėjo rūmų damos, o ne oficialios tapytojos statusą, dalis jos sukurtų portretų ilgą laiką buvo priskiriami kitiems menininkams, tarp jų Alonso Sánchezui Coello.

Po karalienės Elžbietos mirties Anguissola dar kelerius metus liko Ispanijoje. Pilypas II pasirūpino jos santuoka su Sicilijos didiku Fabrizio Moncada. Apie 1571 m. ji išvyko į Siciliją, tačiau vyras po kelerių metų mirė. Vėliau dailininkė ištekėjo už genujiečio Orazio Lomellino ir apsigyveno Genujoje. Ji toliau tapė, priimdavo menininkus ir palaikė ryšius su kultūrine miesto aplinka. Gyvenimo pabaigoje Anguissola persikėlė į Palermą. 1624 m. ją aplankė flamandų tapytojas Anthonis van Dyckas, užrašęs jų pokalbį ir nupiešęs senyvos dailininkės portretinį eskizą. Sofonisba Anguissola mirė Palerme 1625 m.

Šiandienos žiūrovui Anguissola įdomi tuo, kad jos kūriniai atskleidžia ir Renesanso aristokratų gyvenimą, ir moters pastangas susikurti profesionalios menininkės vietą aplinkoje, kurioje tokia karjera buvo smarkiai ribojama. Jos autoportretai leidžia stebėti sąmoningai formuojamą kūrėjos įvaizdį, o šeimos portretuose oficialumas derinamas su humoru, artumu ir kasdiene psichologija. Be to, jos darbų autorystės tyrimai primena, kaip lengvai moterų kūriniai meno istorijoje būdavo priskiriami vyrams ir kaip muziejų bei tyrėjų darbas gali pakeisti nusistovėjusį pasakojimą.

Kūriniai — iš Wikimedia Commons, viešo naudojimo arba atviros licencijos. Autorystė nurodyta prie kiekvieno kūrinio.