Sarah Bernhardt gimė 1844 metais Paryžiuje. Nors pasaulinei visuomenei ji visų pirma pažįstama kaip dramos teatro aktorė, menininkė paliko reikšmingą pėdsaką ir XIX amžiaus pabaigos vaizduojamajame mene — skulptūroje, tapyboje bei taikomojoje dailėje. Dailės pagrindų ji pradėjo mokytis XIX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje, konsultuojama skulptorių Roland'o Mathieu-Meusnier ir Jules'io Franceschi, o vėliau palaikė glaudžius profesinius ryšius su grafiku bei tapytoju Gustave'u Doré. 1873 metais ji įsirengė savo skulptūros studiją Paryžiuje, kurioje intensyviai dirbo tarp teatro repeticijų ir gastrolių.
1874 metais Bernhardt pateikė savo pirmuosius kūrinius oficialiam Paryžiaus salonui. Didžiausio profesinio pripažinimo šioje erdvėje ji sulaukė 1876 metais, kai jos skulptūrinė kompozicija „Po audros“ (pranc. Après la tempête), vaizduojanti žvejų motiną, apraudančią skendintį anūką, pelnė garbingą Salono paminėjimą. Šis kūrinys parodė jos gebėjimą perteikti gilią žmogiškąją dramą ne tik scenoje, bet ir trimatėje plastikoje. Per savo meninę karjerą ji sukūrė daugiau nei penkiasdešimt dokumentuotų skulptūros darbų, tarp kurių buvo artimų draugų, politikų, aktorių bei šeimos narių portretiniai biustai, reljefiniai medaliai ir dekoratyviniai objektai.
Vienas išskirtiniausių jos kūrinių — 1880 metais sukurtas bronzinis autoironiškas funkcinis objektas-rašalinė. Jame menininkė pavaizdavo save kaip mitologinę būtybę su šikšnosparnio sparnais ir chimeros nagais. Šis darbas atspindėjo menininkės polinkį į tamsųjį romantizmą, mistiką bei pradėjo formuoti Art Nouveau stiliaus dekoratyvumo ir simbolizmo tendencijas. Tapybos srityje Bernhardt kūrė aliejiniais dažais ir akvarele, daugiausia tapė gėles, pajūrio peizažus bei portretus. Jos dailės darbai buvo eksponuojami ne tik Prancūzijoje, bet ir tarptautiniu mastu: Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Valstijose, 1893 metų Pasaulinėje parodoje Čikagoje bei 1900 metų Pasaulinėje parodoje Paryžiuje.
Savo kūrybiniame kelyje menininkė susidūrė su kritika — pavyzdžiui, rašytojas Émile'is Zola viešai abejojo jos sprendimu derinti scenos meną su skulptūra, teigdamas, kad tai tik dėmesio siekimas. Vis dėlto Bernhardt ignoravo skeptikus ir tęsė meninę veiklą iki pat mirties 1923 metais Paryžiuje.
Šiandienos žiūrovui Sarah Bernhardt vaizduojamasis menas įdomus todėl, kad jis atskleidžia unikalų tarpdiscipliniškumo pavyzdį ir griauna XIX amžiaus stereotipus apie moters vaidmenį mene. Jos skulptūros ir tapybos darbai atspindi tiesioginį ryšį tarp sceninės plastikos, emocinio teksto išraiškos ir vizualiojo meno formų. Stebėdamas jos kūrinius, šiuolaikinis žiūrovas mato ne tik istorinį dokumentą, bet ir drąsų autorinio identiteto formavimą, kur menininkė pati valdė savo įvaizdį, tyrinėjo tamsiąsias žmogaus psichikos bei vaizduotės puses ir plėtojo simbolizmo estetika grįstą plastinę kalbą.
