Rosalba Carriera gimė 1675 m. Venecijoje, valdininko Andrea Carriera ir nėrinių gamintojos Angelos Foresti šeimoje. Meno pagrindų ji išmoko iš tėvo bei vietos meistrų, pradžioje kūrė nėrinių raštus motinos amatui, o vėliau pradėjo tapyti miniatiūrinius portretus ant dramblio kaulo tabokinėms. Šis kruopštus ir tikslumo reikalaujantis darbas padėjo išvystyti techninius įgūdžius bei subtilų spalvinių perėjimų pojūtį. XVII a. pabaigoje ir XVIII a. pradžioje jos sukurtos miniatiūros tapo itin paklausios tarp Veneciją lankančių užsienio aristokratų, keliaujančių po Italiją.
Išgarsėjusi miniatiūromis, R. Carriera atrado pastelę – laiko reikalaujančią, bet ypač švelnius tonus suteikiančią techniką. Iki jos pastelė dažniausiai buvo naudojama tik parengiamiesiems eskizams, tačiau menininkė ją pavertė savarankiška portretinės tapybos šaka. 1705 m. ji buvo išrinkta į Šv. Luko akademiją Romoje. 1720 m., kviečiama meno kolekcininko Pierre'o Crozat, R. Carriera atvyko į Paryžių, kur jos kūryba sulaukė didelio pasisekimo. Per metus Prancūzijos sostinėje ji nutapė jaunojo karaliaus Liudviko XV portretą, susipažino su tapytoju Antoine Watteau ir buvo priimta į Karališkąją tapybos ir skulptūros akademiją. Jos viešnagė Prancūzijoje padarė įtaką vietos dailininkams, o pastelės technika tapo itin populiari XVIII a. prancūzų portretistikoje. Vėliau, 1730 m., dailininkė dirbo Vienos dvare, kur vykdė Šventosios Romos imperatoriaus Karolio VI užsakymus.
Paskutinieji R. Carriera gyvenimo metai buvo paženklinti asmeninių netekčių ir ligų. Po sesers Giovannos, kuri buvo jos padėjėja ir kompanionė, mirties 1738 m. menininkę ištiko gili depresija. Penktojo dešimtmečio viduryje ją pradėjo varginti katarakta. Po nesėkmingų akių operacijų R. Carriera apie 1746 m. visiškai prarado regėjimą ir paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį nebegalėjo dirbti. Dailininkė mirė Venecijoje 1757 m., palikusi gausų kūrybinį palikimą, kuris saugomas Drezdeno Senųjų meistrų galerijoje, Luvre ir kitose kolekcijose.
Šiandienos žiūrovui Rosalba Carriera yra įdomi dėl kelių svarbių priežasčių. Visų pirma, ji atskleidžia, kaip XVIII a. moteris menininkė sugebėjo peržengti to meto socialinius apribojimus, iškovoti visapusišką profesinę bei finansinę nepriklausomybę vyriškoje meno rinkoje ir tapti paklausia portretiste visoje Europoje. Antra, jos ištobulinta pastelės technika suteikia kūriniams išskirtinio taktilumo ir gyvumo: permatomi pudros sluoksniai, švelnūs odos atspalviai, šilko ir perlų blizgesys leidžia patirti tiesioginį ryšį su XVIII a. elito estetika. Galiausiai, R. Carriera portretai nėra vien tik paviršutiniškas aristokratijos reprezentavimas – juose užfiksuota subtili portretuojamųjų psichologinė būsena, rimtis ir to meto Venecijos bei Paryžiaus dvasia, kuri išlieka patraukli ir atpažįstama šiuolaikiniam kultūros tyrinėtojui bei meno gerbėjui.
