Kvintenas Metsysas (Quinten Metsys, taip pat rašoma Massys, Matsys) – Nyderlandų tapytojas, dirbęs Antverpene ir laikomas vadinamosios Antverpeno mokyklos pradininku. Jis gimė Levene amatininko šeimoje; tėvas Jossas buvo kalvis ir laikrodininkas, brolis – architektas, dirbęs prie Šv. Petro bažnyčios statybų. Dailininko gimimo metai šaltiniuose nurodomi skirtingai, dažniausiai laikotarpiu tarp 1456 ir 1466 metų. Mirė jis 1530 m. Antverpene.
1491 m. Metsysas buvo priimtas į Antverpeno šventojo Luko gildiją kaip meistras – tai pirmoji patikima data jo biografijoje. Antverpenas tuo metu sparčiai augo ir virto svarbiausiu Šiaurės Europos prekybos bei bankininkystės centru, o kartu ir meno rinkos židiniu, perėmusiu Briugės vaidmenį. Metsysas dukart vedė: pirmoji žmona Alyt van Tuylt mirė 1507 m., antrąja 1509 m. tapo Catharina Heyns. Iš jo palikuonių tapytojais tapo sūnūs Janas ir Kornelis Metsysai.
Du didžiausi ankstyvieji užsakymai lėmė jo reputaciją. 1507–1509 m. jis sukūrė Šventosios Onos altorių Leveno Šv. Petro bažnyčiai (dabar Belgijos karališkieji dailės muziejai Briuselyje), o 1508–1511 m. – Nuėmimo nuo kryžiaus triptiką Antverpeno dailidžių gildijai (Antverpeno karališkasis dailės muziejus). Abu kūriniai rodo, kaip Metsysas jungė senųjų nyderlandiškų meistrų – Jano van Eycko, Rogier van der Weydeno, Hanso Memlingo – kruopštų detalumą su naujomis, iš Italijos atėjusiomis kompozicijos ir figūrų modeliavimo idėjomis. Italų, ypač Leonardo da Vinci, piešinių poveikis ryškus jo groteskiškuose veiduose ir karikatūriškose galvose.
Metsysas buvo vienas pirmųjų šiaurės dailininkų, kūrusių pasaulietinius žanrinius paveikslus su moraline potekste. Garsiausias jų – 1514 m. datuotas Pinigų keitėjas ir jo žmona (Luvras), kuriame verslo scena praturtinta smulkiomis simbolinėmis detalėmis: išsklaidyta maldaknyge, išgaubtu veidrodėliu, atspindinčiu pro langą matomą pasaulį. Nacionalinėje galerijoje Londone saugoma jo Grotesko sena moteris, plačiajai publikai žinoma Bjauriosios kunigaikštienės vardu; šis atvaizdas vėliau tapo viena labiausiai tiražuojamų Renesanso karikatūrų, o jo atgarsių esama ir Lewiso Carrollo Alisos iliustracijose. Metsysas taip pat tapė Nelygiai suporuotus įsimylėjėlius, kandžią satyrą apie pinigus ir geismą.
Dailininkas bendravo su humanistų sluoksniu. 1517 m. jis nutapė dvigubą portretą – Erazmo Roterdamiečio ir Antverpeno miesto sekretoriaus Pietro Gilliso atvaizdus, kurie buvo skirti dovanoti Thomas More'ui Anglijoje. Tai vienas ankstyviausių pavyzdžių, kai portretas Šiaurės Europoje funkcionavo kaip draugystės ir intelektinės bendrystės ženklas. Erazmo atvaizdas šiandien yra Britanijos karališkojoje kolekcijoje. 1520–1521 m. Antverpene viešėjęs Albrechtas Düreris savo kelionės dienoraštyje mini aplankęs Metsyso namus.
Šalia žanrinių ir portretinių darbų dailininkas visą gyvenimą tapė Madonas su kūdikiu bei Kristaus kančios scenas, kuriose jautrus, kartais net sentimentalus veidų traktavimas derinamas su ramia, subalansuota kompozicija. Po jo mirties Antverpeno katedros sienoje buvo įmūryta epitafija, sutvirtinusi legendą, esą kalvis Metsysas tapo tapytoju iš meilės dailininko dukteriai – pasakojimas gražus, bet dokumentais nepatvirtintas.
Šiandienos žiūrovui Metsysas įdomus pirmiausia tuo, kad jo paveikslai kalba apie pinigus, godumą, senėjimą ir išvaizdos vertinimą – temas, kurios nė kiek nepasenusios. Pinigų keitėjas su savo svarstyklėmis ir monetų krūvele yra vienas ankstyviausių bandymų dailėje tiesiai pažvelgti į finansų pasaulį ir paklausti, kur baigiasi verslas ir prasideda dvasinis abejingumas. Grotesko sena moteris verčia susimąstyti apie tai, kaip visuomenė juokiasi iš senstančių kūnų ir kaip šis juokas atrodo iš šiandienos perspektyvos. O Erazmo portretas primena, kad tapyba kadaise buvo tarptautinio intelektualų susirašinėjimo dalis. Metsyso kūryboje matomas ir pats persilaužimo momentas: viduramžiška altorinė tapyba čia susitinka su miestietiška, pasaulietine, jau visai moderniai smalsia žvilgsnio kryptimi.
