Prosper Mérimée gimė 1803 m. rugsėjo 28 d. Paryžiuje, menininkų šeimoje. Jo tėvas Jean-François-Léonor Mérimée buvo tapytojas, Dailės akademijos dėstytojas ir chemikas, o motina Anne Louise Moreau taip pat vertėsi portretų tapyba. Dėl tėvų profesijos ir namuose vyravusios kultūrinės aplinkos Mérimée nuo mažens įgijo meninį išsilavinimą ir išmoko piešti. Jis studijavo teisę Henrio IV kolegijoje, laisvai kalbėjo keliomis užsienio kalbomis, domėjosi istorija bei archeologija, o savo meninius įgūdžius lavino liedamas akvareles, piešdamas eskizus ir atlikdamas grafikos darbus.
1834 m. Mérimée buvo paskirtas Prancūzijos istorinių paminklų vyriausiuoju inspektoriumi. Šios pareigos reikalavo nuolatinių kelionių po Prancūzijos regionus, Ispaniją, Italiją bei kitas šalis. Kelionių metu jis ne tik aprašinėjo senovės pastatus, bet ir sistemingai darė architektūrinius brėžinius, akvarelinius vaizdus, piešinius pieštuku bei tušu. Jis fiksavo nykstančius viduramžių vienuolynus, romaniškas ir gotikines bažnyčias, tvirtoves bei archeologinius radinius. 1835 m. jis atrado ir dokumentavo Sen Savino prie Gartampo bažnyčios romaniškąsias sienų tapybos freskas. Kartu su architektu Eugène Viollet-le-Duc jis prisidėjo prie tokių objektų kaip Karkasonos tvirtovė bei Vezelė abatija išsaugojimo ir restauravimo darbų.
Greta administracinio ir meninio paveldo dokumentavimo darbo Mérimée kūrė literatūrą. Jis parašė apsakymus ir noveles, iš kurių žinomi kūriniai yra „Karmen“ (1845 m.) ir „Kolomba“ (1840 m.). Jo vaizduojamojo meno patirtis turėjo tiesioginės įtakos jo rašymo stiliui: Mérimée tekstams būdinga tiksli vizualinė detalizacija, konstrukcinis aiškumas ir etnografinis pastabumas. Jo sukurtose akvarelėse ir piešiniuose atsispindi tas pats objektyvumas – jis vengė pernelyg sentimentalaus vaizdavimo, siekdamas tiksliai perteikti architektūros proporcijas, vietos gyventojų tautinius kostiumus ir kraštovaizdžio savybes.
1844 m. jis buvo išrinktas Prancūzijos akademijos nariu. Antrosios imperijos laikotarpiu Mérimée užėmė senatoriaus pareigas, palaikė glaudžius ryšius su imperatoriene Eugenija. Gyvenimo pabaigoje jis sirgo chroniška astma ir mirė 1870 m. rugsėjo 23 d. Kanuose. Mérimée palikimas apima šimtus architektūrinių piešinių, akvarelių bei grafikos raižinių, kurie saugomi Prancūzijos muziejuose ir archyvuose.
Šiandienos žiūrovui Mérimée kūryba ir grafinis palikimas įdomūs kaip unikalus XIX amžiaus istorinio paveldo ir vizualinės dokumentacijos pavyzdys. Jo akvarelės ir brėžiniai leidžia pamatyti Europos architektūros paminklus tokius, kokie jie buvo prieš didžiąsias XIX amžiaus restauracijas bei urbanistinę plėtrą. Šis autorius patraukia gebėjimu sujungti mokslinį archeologo tikslumą, Dailės akademijos tradicijoje susiformavusią piešimo techniką ir jautrią meninę akį, užfiksavusią nykstantį Europos kultūros paveldą.
