Pietro Longhi, gimęs 1701 m. lapkričio 5 d. Venecijoje, buvo sidabrakalio Alessandro Falca ir jo žmonos Antonios sūnus. Pradėjęs menininko kelią, jis pasirinko Longhi pavardę. Pirmuosius tapybos pagrindus jaunasis tapytojas įgijo gimtajame mieste, dirbdamas dailininko Antonio Balestra dirbtuvėse. Siekdamas pagilinti meistriškumą, Longhi išvyko į Boloniją, kur tapo dailininko Giuseppe Maria Crespi mokiniu. Crespi kūryba, pasižymėjusi dėmesiu kasdienio gyvenimo vaizdams ir natūraliam apšvietimui, padarė lemiamą įtaką tolesnei Longhi meninei krypčiai.
Grįžęs į Veneciją, dailininkas iš pradžių siekė įsitvirtinti kurdamas monumentaliosios tapybos darbus bei religinius paveikslus. 1734 m. jis nutapė didelės apimties sieninę freską Sagredo rūmuose, vaizduojančią gigantų nuolaužą. Vėliau supratęs, kad didelių formų istorinis žanras neatitinka jo stipriųjų pusių, Longhi nukreipė savo dėmesį į nedidelio formato žanrinę tapybą, fiksuojančią to meto Venecijos gyvenimą.
Nuo 1740 m. Longhi sistemingai tapė kasdienio Venecijos gyvenimo scenas. Jo darbuose atsispindėjo tiek kilmingųjų aristokratų salonų buitis, tiek paprastų miesto gyventojų užsiėmimai. Dailininkas vaizdavo šokių pamokas, muzikos repetavimą, apsilankymus pas siuvėją ar kirpėją, kortų žaidimus, vaistinių ir kavinių interjerus bei Venecijos karnavalo kaukėtus personažus. Tarp jo išlikusių darbų yra 1751 m. nutapytas paveikslas, vaizduojantis Venecijoje rodytą raganosį, taip pat septynių sakramentų ciklas. Menininko darbus užsakė ir pirko įtakingos Venecijos šeimos, tokios kaip Sagredo, Grimani, Michiel ir Querini Stampalia.
Longhi aktyviai dalyvavo miesto meniniame gyvenime. 1756 m. įkūrus Venecijos tapybos ir skulptūros akademiją, jis tapo vienu iš pirmųjų jos narių, o vėliau dėstė ir kurį laiką vadovavo piešimo akademijai. Jo sūnus Alessandro Longhi tęsė šeimos meninę tradiciją ir tapo portretistu bei grafiku. Pietro Longhi gyveno ir kūrė Venecijoje iki pat savo mirties 1785 m. gegužės 8 d.
Šiandienos žiūrovui Pietro Longhi kūryba įdomi kaip autentiškas XVIII amžiaus Venecijos visuomenės dienoraštis. Kol jo amžininkai Canaletto ar Francesco Guardi įamžino miesto architektūrą ir šviesos kupinus kanalų peizažus, Longhi žvilgsnį nukreipė į pastatų vidų – privačias erdves, madas, baldus bei žmonių tarpusavio santykius. Jo paveikslai leidžia pamatyti Venecijos Respublikos saulėlydžio laikotarpį be didingos heroikos, atskleidžiant ramią, autentišką ir šiek tiek ironišką to meto kasdienybės atmosferą.
