Pierre’as Mignard’as I gimė 1612 m. Trua mieste, Prancūzijoje, amatininkų šeimoje. Jo vyresnysis brolis Nicolas Mignard’as taip pat tapo tapytoju. Pierre’as pirmųjų dailės įgūdžių įgijo Burže pas Jeaną Boucher, o vėliau Paryžiuje dirbo Simono Vouet dirbtuvėje. Vouet tuo metu buvo svarbus karališkojo dvaro tapytojas, savo kūryboje jungęs italų baroko išraiškingumą ir prancūzų klasicistinę tvarką. Šioje aplinkoje Mignard’as susipažino su didelio formato religinės bei mitologinės tapybos principais ir portreto reikalavimais.
1635 m. dailininkas išvyko į Romą ir Italijoje praleido daugiau kaip du dešimtmečius. Jis studijavo Rafaelio, Annibale Carracci ir kitų italų meistrų kūrinius, tapė religines kompozicijas, altorių paveikslus bei portretus. Romoje Mignard’as įgijo užsakovų palankumą ir buvo pramintas Mignard le Romain – Mignard’u Romiečiu. Jo religinėje tapyboje ypač dažnas buvo Madonos su Kūdikiu motyvas. Švelnios, išgrynintos šių paveikslų kompozicijos tapo tokios atpažįstamos, kad jos pradėtos vadinti „mignardėmis“.
1657 m. Mignard’as Liudviko XIV kvietimu grįžo į Prancūziją. Netrukus jis tapo paklausiu karaliaus, jo šeimos ir dvariškių portretistu. Dailininkas ne kartą tapė patį Liudviką XIV, taip pat karalienes, princus, rūmų damas ir aukštus valstybės pareigūnus. Tarp jo modelių buvo Molière’as, Jacques’as-Bénigne’as Bossuet, Louise de La Vallière, Madame de Montespan ir Madame de Maintenon. Mignard’o portretuose tiksliai perteikiami veido bruožai, prabangūs audiniai, nėriniai, šarvai ir papuošalai, tačiau modeliai dažnai idealizuojami, jiems suteikiama santūri, ceremoninga laikysena. Kai kuriuos asmenis jis vaizdavo mitologiniais ar alegoriniais vaidmenimis, kaip buvo įprasta Liudviko XIV dvare.
Svarbiausias Mignard’o monumentaliosios tapybos darbas buvo Paryžiaus Val-de-Grâce bažnyčios kupolo dekoras. Didžiulėje freskoje, skirtoje palaimintųjų šlovei, daugybė figūrų sukomponuotos aplink dangiškąjį centrą. Šis kūrinys parodė jo gebėjimą valdyti sudėtingą erdvę ir pritaikyti Romoje įgytą patirtį Prancūzijos karališkojo baroko aplinkoje. Mignard’o karjerą ilgą laiką veikė konkurencija su Charles’iu Le Brunu, kuris vadovavo oficialioms karaliaus meno institucijoms. Po Le Bruno mirties 1690 m. Mignard’as buvo paskirtas pirmuoju karaliaus tapytoju ir Karališkosios tapybos ir skulptūros akademijos direktoriumi. Jis mirė 1695 m.
Šiandienos žiūrovui Mignard’o kūryba įdomi kaip vaizdinis XVII a. Prancūzijos dvaro gyvenimo dokumentas. Jo portretai atskleidžia, kaip valdžia, socialinis rangas ir asmens reputacija buvo kuriami poza, apranga, žvilgsniu bei alegoriniais atributais. Kartu juose galima stebėti įtampą tarp individualių modelio bruožų ir dvaro reikalaujamo idealizuoto įvaizdžio – temą, kuri tebėra aktuali ir šiuolaikinėje viešojo įvaizdžio kultūroje.