Pierre Lescot gimė Paryžiuje apie 1515 metus kilmingoje ir įtakingoje teisininkų šeimoje. Jo tėvas buvo Paryžiaus teisininkas bei karaliaus patarėjas, todėl jaunasis Lescot gavo visapusišką humanistinį išsilavinimą. Jis studijavo teisę, antikinę literatūrą, matematiką, geometriją, piešimą bei tapybą. Poeto Pierre de Ronsard'o liudijimu, jaunystėje Lescot aktyviai tapė ir liejo akvareles, o tai padėjo jam išvystyti erdvinį suvokimą. Skirtingai nei daugelis to meto statytojų ir meistrų, kilusių iš amatininkų gildijų, Lescot priklausė bajorijai, todėl jo požiūris į architektūrą ir meną rėmėsi teorinėmis žiniomis bei antikinių proporcijų supratimu.
1544 metais Prancūzijos karalius Pranciškus I pasirinko Lescot Luvro rūmų rekonstravimui. Valdovas siekė paversti senąją viduramžių tvirtovę šiuolaikiniais renesansiniais rūmais. Lescot parengė vakarinio kiemo sparno projektą, dabar žinomą kaip Lescot sparnas. Šiame projekte jis bendradarbiavo su skulptoriumi Jeanu Goujonu. Kartu jie sukūrė trijų aukštų fasado konstrukciją, kurioje sujungti prancūziškos architektūros elementai, tokie kaip aukšti stogai bei dideli langai, su itališkojo renesanso klasikinėmis proporcijomis, korintiniais bei kompozitiniais pilastrais ir skulptūriniais reljefais.
Be Luvro sparno, Lescot suprojektavo Nevištų fontaną Paryžiuje, pastatytą 1547–1549 metais Henriko II įžengimo į Paryžių proga. Šiame statinyje taip pat panaudoti Goujono reljefai su vandens nimfų vaizdiniais. Lescot taip pat prisidėjo prie Ligneris rūmų, šiandien žinomų kaip Carnavalet muziejus, statybos bei suprojektavo Šv. Germano Oseriečio bažnyčios choro pertvarą Paryžiuje. Už nuopelnus ir ištikimybę karališkajai šeimai Lescot buvo suteiktas Notre-Dame katedros kanoniko titulas bei Klagni lordo valdos. Jis tęsė Luvro priežiūros bei projektavimo darbus valdant karaliams Pranciškui I, Henrikui II, Pranciškui II, Karoliui IX ir Henrikui III iki savo mirties 1578 metais.
Šiandienos žiūrovui Pierre Lescot kūryba įdomi kaip prancūziškojo renesanso stiliaus pamatas, parodantis, kaip itališkos architektūrinės ir meninės idėjos buvo pritaikytos bei transformuotos Prancūzijoje. Luvro Lescot sparnas iki šiol išlieka vienu ankstyviausių ir geriausiai išlikusių šio laikotarpio pavyzdžių, leidžiančių tiesiogiai stebėti architekto ir skulptoriaus bendradarbiavimo rezultatą. Nagrinėjant jo darbus galima suprasti, kaip architektūroje buvo pasiekta pusiausvyra tarp funkcinio prancūziškų rūmų išplanavimo ir antikinių estetikos taisyklių, suformavusių visos Prancūzijos klasikinės architektūros raidą vėlesniais amžiais.
