Pierre Bonnard gimė 1867 metais Fontenė o Roz mieste, netoli Paryžiaus. Jo tėvas buvo Prancūzijos karo ministerijos pareigūnas, todėl tėvų raginamas jaunuolis iš pradžių studijavo teisę ir trumpai dirbo teismo raštininku. Tačiau lygiagrečiai jis lankė dailės pamokas Žuliano akademijoje (Académie Julian) bei Paryžiaus dailės mokykloje (École des Beaux-Arts). 1891 metais sukurtas reklaminis plakatas žurnalui ir šampano gamintojui „France-Champagne“ atnešė jam pirmąją sėkmę ir paskatino galutinai atsisakyti teisininko karjeros.
Tuo pačiu laikotarpiu Bonnard’as kartu su Édouard’u Vuillard’u, Pauliu Sérusier ir Maurice’u Denis įkūrė menininkų grupę „Nabi“ (iš hebrajų kalbos žodžio, reiškiančio pranašus). Šios grupės nariai rėmėsi Paulio Gauguino idėjomis, siekė nutolti nuo akademinio realizmo bei tradicinės perspektyvos, o įkvėpimo ieškojo japoniškuose medžio raižiniuose. Dėl didelio susižavėjimo japonų menu ir plokščių spalvinių plotų naudojimo bendražygiai Bonnard’ą vadino „japonizuotuoju nabi“.
Vėlesniuose kūrybos etapuose Bonnard’o stilius atitolo nuo grupės „Nabi“ teorijų ir priartėjo prie intimizmo – tapybos krypties, sutelktos į privačią namų erdvę, interjerus, kasdienius buities epizodus bei šeimos gyvenimo akimirkas. Pagrindiniu jo paveikslų modeliu tapo partnerė, o vėliau žmona Marthe de Méligny (tikrasis vardas Maria Boursin). Marthe sirgo, todėl dažnai atlikdavo vandens procedūras; dėl šios priežasties vonioje besiprausiančios arba besirengiančios moters motyvas tapo vienu dažniausių dailininko kūryboje.
1926 metais Bonnard’as įsigijo namą Le Kanė mieste, Prancūzijos Rivjeroje, kur praleido likusį savo gyvenimą. Pietų Prancūzijos šviesa paskatino menininką išplėsti spalvų paletę, įtraukiant intensyvius geltonus, alyvinius, oranžinius ir violetinius atspalvius. Dailininkas retai tapė tiesiogiai iš natūros – savo studijoje jis naudojo neužtemptas drobes, prikaltas tiesiai prie sienos, ir rėmėsi atmintimi, greitais eskizais bei užrašais apie šviesą.
Bonnard’as sukūrė tūkstančius aliejinės tapybos darbų, taip pat daug litografijų, iliustravo knygas, kūrė scenografiją ir dekoratyvines panelių kompozicijas viešosioms bei privačioms erdvėms. Dailininkas mirė 1947 metais savo namuose Le Kanė, palikęs gausų kūrybinį palikimą dvidešimtojo amžiaus figūrinėje tapyboje.
Šiandienos žiūrovui Pierre Bonnard’o kūryba įdomi dėl unikalaus požiūrio į vaizdinį suvokimą, atsižvelgiant į tai, kaip veikia žmogaus atmintis ir regėjimas. Jo paveikslai reikalauja lėto stebėjimo: iš pirmo žvilgsnio paprasta buitinė scena ar kraštovaizdis atskleidžia neįprastus kadravimo sprendimus, kai žmogiškosios figūros atsiduria pačiuose drobės pakraščiuose arba susilieja su margais tapetų ir audinių raštais. Dailininkas parodė, kad kasdienė, intymi aplinka per spalvinės šviesos eksperimentus gali tapti gilia vizualine patirtimi, atveriančia subjektyvų laiko ir erdvės išgyvenimą.
