Paulus Potter gimė 1625 m. Enkhuizene, Nyderlanduose, dailininko Pieterio Symonszo Potterio šeimoje. Netrukus šeima persikėlė į Leideną, o vėliau apsigyveno Amsterdame. Dailės pagrindų Paulus mokėsi tėvo dirbtuvėje. Ankstyviausi žinomi jo paveikslai sukurti dar paauglystėje, o savarankišką profesinę veiklą jis pradėjo labai jaunas. Potterio kūryba sutapo su Nyderlandų ekonominio ir kultūrinio pakilimo laikotarpiu, kai miestų gyventojai aktyviai pirko peizažus, buities scenas, natiurmortus ir gyvūnų atvaizdus.
Apie 1646 m. Potteris dirbo Delfte ir tapo šio miesto Šv. Luko dailininkų gildijos nariu. 1649 m. jis persikėlė į Hagą ir įstojo į vietos Šv. Luko gildiją. Čia dailininkas gyveno netoli rūmų aplinkos, sulaukė pasiturinčių užsakovų dėmesio ir galėjo nuosekliai plėtoti pasirinktą tematiką. 1650 m. jis vedė Adrianą van Balckeneynde. 1652 m. sutuoktiniai persikėlė į Amsterdamą, kur Potteris praleido paskutinius savo gyvenimo metus. Jis mirė 1654 m. nuo tuberkuliozės, būdamas vos dvidešimt aštuonerių.
Pagrindinė Potterio kūrybos tema buvo naminiai gyvuliai: karvės, buliai, arkliai, avys ir ožkos. XVII a. Nyderlandų tapyboje gyvūnai dažnai būdavo tik peizažo ar kaimo buities scenos dalis, tačiau Potteris juos pavertė pagrindiniais paveikslo veikėjais. Jis atidžiai perteikdavo gyvūnų kūno sandarą, kailio paviršių, laikyseną ir elgesį. Dažnai rinkdavosi žemą žiūrėjimo tašką, todėl gyvuliai atrodo monumentalūs, o jų siluetai ryškiai išsiskiria dangaus fone. Kartu dailininkas tiksliai vaizdavo drėgną dirvožemį, pievų augmeniją, debesis ir saulės šviesos kaitą.
Geriausiai žinomas jo kūrinys yra 1647 m. nutapytas „Bulius“, dabar saugomas Mauritshuis muziejuje Hagoje. Didelio formato drobėje jaunas bulius pavaizduotas beveik natūralaus dydžio, greta kitų gyvulių ir piemens. Tokia kompozicija kasdienį kaimo motyvą pakylėjo iki mastelio, anksčiau dažniau skirto istoriniams ar religiniams siužetams. Potteris tapė ir mažesnius pievų bei ganyklų vaizdus, pavyzdžiui, „Karves pievoje“ ir „Du arklius pievoje prie vartų“. Be tapybos, jis kūrė ofortus, kuriuose taip pat daugiausia vaizdavo gyvūnus ir kaimo aplinką.
Potteris šiandienos žiūrovui įdomus tuo, kad jo paveiksluose gyvūnai nėra dekoratyvūs peizažo priedai. Jie stebimi kaip savarankiškos, fizinį svorį ir individualią laikyseną turinčios būtybės. Kruopštus natūros tyrimas dera su aiškia kompozicija ir jautriu šviesos perteikimu. Jo kūriniai taip pat leidžia pamatyti XVII a. Nyderlandų kaimo aplinką ir suprasti, kaip kasdienis motyvas galėjo tapti didelio formato meno kūrinio centru.