Paul Sérusier gimė 1864 m. lapkričio 9 d. Paryžiuje pasiturinčioje šeimoje. Mokėsi Condorcet licėjuje, kur įgijo solidų klasikinį išsilavinimą ir pomėgį filosofijai bei kalboms – šis intelektualinis polinkis vėliau lėmė, kad jis tapo ne tik tapytoju, bet ir dailės teoretiku. 1885 m. įstojo į privačią Julian akademiją Paryžiuje, kur pelnė studentų pagarbą ir tapo neformaliu grupės lyderiu. Ankstyvieji jo darbai dar buvo artimi akademinei ir natūralistinei tradicijai.
Lemiamas lūžis įvyko 1888 m. vasarą Bretanėje, Pont Aveno miestelyje, kur Sérusier susipažino su Paulu Gauguinu. Pamokos metu Meilės giraitėje (Bois d'Amour) Gauguinas paragino jį tapyti ne tai, ką mato, o tai, ką junta: jei medis atrodo žalias, imk gryniausią žalią, jei šešėlis melsvas – tepk ultramariną. Rezultatas – nedidelė, beveik abstrakti spalvų plokštumų kompozicija, nutapyta ant cigarų dėžutės dangtelio. Grįžęs į Paryžių Sérusier parodė ją bendramoksliams, ir šis kūrinys gavo „Talismano" vardą; šiandien jis saugomas Orsė muziejuje. Aplink tą patį darbą ir jo skelbiamą idėją susibūrė grupė jaunų dailininkų, pasivadinusių nabi (iš hebrajiško žodžio „pranašas"). Jai priklausė Maurice'as Denis, Pierre'as Bonnard'as, Paulis Ransonas, Édouard'as Vuillard'as, Ker-Xavier Rousselis, vėliau Félixas Vallottonas ir Aristide'as Maillolis. Sérusier grupėje buvo vadinamas „nabi švytinčia barzda".
Nabi dailininkai atmetė impresionistinį regimybės fiksavimą ir siekė dekoratyvios, simbolinės tapybos: ryškios plokščios spalvų dėmės, aiškus kontūras, kompozicijos ritmas. Sérusier daug dirbo Bretanėje – Huelgoat, vėliau Châteauneuf-du-Faou, kur ilgainiui apsigyveno. Jis tapė bretonių valstietes tradiciniais apdarais, piemenis, skalbėjas, religines procesijas, ieškodamas kaimo gyvenime ikikrikščioniškų ir krikščioniškų simbolių jungties. Nutapė ir Châteauneuf-du-Faou bažnyčios krikštyklos sienų dekorą. Be tapybos, dirbo teatrui – kūrė dekoracijas simbolistiniams spektakliams, bendradarbiavo su Lugné-Poe trupe.
Sérusier nuolat ieškojo tapybos dėsnių, kuriuos būtų galima suformuluoti. Dukart lankėsi Boirono benediktinų vienuolyne Vokietijoje, kur draugas, tapytoju buvęs vienuolis Janas Verkade supažindino jį su tėvo Desiderijaus Lenzo mokymu apie šventąsias proporcijas ir geometrinius sakralinio meno matus. Ši patirtis sustiprino jo įsitikinimą, kad kūrinio sandara turi remtis skaičiumi ir matu. Nuo 1908 m. Sérusier dėstė Ranson akademijoje Paryžiuje, o 1921 m. išleido knygą „ABC de la peinture" – traktatą apie spalvų sistemą ir kompozicijos proporcijas, kuriuo ilgai naudojosi dailės mokiniai. 1912 m. vedė tapytoją Marguerite Gabriel-Claude. Mirė 1927 m. spalio 7 d. Morlė mieste Bretanėje.
Šiandienos žiūrovui Sérusier įdomus pirmiausia dėl to, kad jo kuklaus formato „Talismanas" yra viena aiškiausių ribų tarp XIX a. tapybos, aprašančios pasaulį, ir XX a. tapybos, kuriančios savarankišką spalvos tikrovę. Čia matyti, kaip paveikslas tampa ne langu į gamtą, o paviršiumi, kuriame spalva veikia savaimingai – mintis, be kurios sunku įsivaizduoti vėlesnį fovizmą ar abstrakciją. Antra, Sérusier kūryba rodo, kad modernizmas gimė ne vien iš eksperimento, bet ir iš ilgesio: iš noro surasti prasmės ir dvasinio turinio archajiškame kaimo gyvenime, amatų tradicijoje, religinėje simbolikoje. Toks derinys – avangardinė forma ir konservatyvus, beveik mistinis turinys – atrodo netikėtas ir priverčia permąstyti įprastą pasakojimą apie modernaus meno raidą. Galiausiai Sérusier buvo dailininkas, kuris rašė ir mokė: jo bandymas sujungti intuiciją su matematine tvarka šiandien skamba netikėtai aktualiai, kai vėl svarstoma, kiek kūryboje yra skaičiavimo ir kiek – jausmo.
