Nikola Pusenas gimė 1594 metų birželį Lez Andeli mieste, Normandijoje, valstiečio ir smulkiojo bajoro šeimoje. Pirmuosius dailės pagrindus jis įgijo klajojančio tapytojo Quentino Varin dirbtuvėje, o vėliau persikėlė į Paryžių, kur studijavo karališkojoje meno kolekcijoje saugomus italų meistrų raižinius. Jo siekis išvysti antikinio meno šaltinius išsipildė 1624 metais, kai jis atvyko į Romą. Čia menininkas studijavo antikos skulptūras, matavo jų proporcijas, tyrinėjo architektūros griuvėsius bei analizavo Rafaelio ir Titiano paveikslus. Romoje Pusenas susiformavo kaip menininkas, kuriam protas ir teorinė analizė tapo pagrindiniais kūrybos įrankiais.
Romoje Pusenas rado palankią terpę ir atsidavusių mecenatų ratą. Svarbus jo globėjas buvo Cassiano dal Pozzo, patikėjęs jam sukurti pirmąją paveikslų seriją „Septyni sakramentai“. Šiuose kūriniuose dailininkas atsisakė tradicinio to meto baroko teatriškumo ir pasirinko nuoseklią, istorinei tiesai artimą kompoziciją. 1640 metais, paskatintas kardinolo Richelieu bei karaliaus Liudviko XIII, Pusenas grįžo į Paryžių ir gavo pirmojo karaliaus tapytojo titulus. Rūmuose jam buvo pavesta dekoruoti Luvro galerijas ir kurti knygų iliustracijas. Tačiau nesutarimai su vietos dailininkais, tokiais kaip Simon Vouet, bei rūmų reikalavimai atitraukė jį nuo filosofinės tapybos. 1642 metais Pusenas visam laikui grįžo į Romą.
Antruoju Romos laikotarpiu Pusenas sukūrė brandžiausius savo darbus. Jis patobulino savo unikalų darbo metodą: prieš tapydamas drobėje, mažiems vaško modeliams siūdavo drabužius, rikiuodavo juos specialioje dėžėje su reguliuojamu apšvietimu ir tik po ilgų studijų perkeldavo vaizdą į drobę. Šis metodas leido pasiekti ypatingą erdvės bei šviesos tikslumą. Tarp jo kūrinių minėtina drobė „Arkadijos piemenys“ (Et in Arcadia ego), kurioje pavaizduoti piemenys, skaitantys užrašą ant kapo paminklo. Šis kūrinys atspindi mirties neišvengiamumo temą stoikinėje filosofijoje. Vėlyvuoju periodu tapytojas susitelkė į filosofinius peizažus, kuriuose gamta tampa didingos tvarkos ir cikliškumo simboliu, pavyzdžiui, paveiksluose „Peizažas su šventuoju Jonu Patme“ bei serijoje „Keturi metų laikai“. Menininkas mirė Romoje 1665 metais.
Šiandienos žiūrovui Puseno kūryba atveria galimybę sulėtinti žvilgsnį ir įsigilinti į vaizdo vizualinę architektūrą. Visuomenėje, kurioje vyrauja greitas ir fragmentiškas vizualinis turinys, jo paveikslai reikalauja atidaus stebėjimo, loginio mąstymo ir intelektualinio įsitraukimo. Dailininko gebėjimas paversti sudėtingas filosofines ar mitologines idėjas aiškiomis vizualinėmis formomis leidžia šiuolaikiniam stebėtojui pamatyti, kaip per racionalią tvarką galima išreikšti gilius emocinius bei būties klausimus. Be to, jo geometrinis požiūris į kompoziciją padarė tiesioginę įtaką vėlesniems moderniojo meno kūrėjams, pavyzdžiui, Paului Cézanne'ui, todėl Puseno darbai padeda geriau suprasti ir pačio modernizmo šaknis.
