Nikolajus Rerichas gimė 1874 metais Sankt Peterburge, notaro šeimoje. Nuo jaunystės dienų jis domėjosi istorija, archeologija bei daile. Tėvo skatinamas jis įstojo į Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, tačiau kartu mokėsi ir Imperatoriškojoje dailės akademijoje, kur pateko į meistro Archipo Kuindži klasę. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu dailininkas daugiausia dėmesio skyrė senovės slavų bei skandinavų istorijai, mitologijai ir tautosakai. Jis pats organizavo archeologinius kasinėjimus, rinko senienas ir rašė straipsnius apie būtinybę saugoti senovės architektūros paminklus.
Dvidešimtojo amžiaus pradžioje N. Rerichas užėmė Dailės skatinimo draugijos mokyklos direktoriaus pareigas ir tapo meninio judėjimo Meno pasaulis (Mir iskusstva) nariu. Šiuo laikotarpiu jis taip pat aktyviai dirbo teatre: kūrė dekoracijas bei kostiumus operoms ir baletams, iš kurių žinomiausias – Igorio Stravinskio baletas Šventasis pavasaris, parodytas Paryžiuje 1913 metais.
Po 1917 metų Rusijos revoliucijos N. Rerichas su šeima išvyko į Suomiją, vėliau gyveno Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jungtinėse Valstijose jis įkūrė kelias menines organizacijas bei Jungtinį menų institutą Niujorke. 1924–1928 metais menininkas vadovavo didelei mokslinei ir meninei ekspedicijai po Centrinę Aziją. Kelionės maršrutas nusidriekė per Indiją, Tibeto kalnyną, Kiniją, Altajų ir Mongoliją. Šios ekspedicijos metu N. Rerichas sukūrė šimtus etiudų, rinko etnografinę bei kalbinę medžiagą. Po ekspedicijos dailininkas visam laikui apsigyveno Indijoje, Kulu slėnyje, kur kartu su šeima įkūrė Himalajų tyrimų institutą Urusvati. Paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais jo pagrindiniu motyvu tapo Himalajų kalnai. Iš viso per gyvenimą menininkas sukūrė daugiau nei septynis tūkstančius paveikslų.
Greta meninės veiklos N. Rerichas plėtojo teisinius bei visuomeninius kultūros apsaugos projektus. Jo iniciatyva buvo parengtas tarptautinis susitarimas dėl meno, mokslo įstaigų ir istoriškai svarbių paminklų apsaugos karo bei taikos metu, žinomas kaip Rericho paktas. 1935 metais Vašingtone šį paktą pasirašė dvidešimt viena Amerikos žemyno valstybė. Sutarties objektams žymėti buvo sukurtas specialus simbolis – Taikos vėliava, vaizduojanti tris raudonus apskritimus baltame fone. Už šią veiklą menininkas kelis kartus buvo nominuotas Nobelio taikos premijai. Dailininkas mirė 1947 metais Indijoje.
Šiandienos žiūrovui N. Rerichas įdomus dėl savo gebėjimo sujungti vakarietišką tapybos meistrystę su Rytų filosofine tradicija ir paversti gamtos vaizdą vidinės būsenos atspindžiu. Jo kalnų peizažuose Himalajai tampa dvasinio ieškojimo, ramybės ir šviesos simboliu. Ypatinga temperos technika, ryškūs spalvų kontrastai – sodri mėlyna, alyvinė, šaltai balta ir auksinė – suteikia jo darbams išskirtinę vizionierišką nuotaiką. Be to, šiandienos pasaulyje itin aktualiai skamba jo idėja apie kultūros paveldo išsaugojimą kaip taikos pagrindą, skatinanti žiūrovą žvelgti į meną ne tik kaip į estetinę raišką, bet ir kaip į svarbią priemonę žmonijos dvasiniam vientisumui palaikyti.
