Michailas Lermontovas gimė 1814 metais Maskvoje, o vaikystę praleido senelės Jelizavetos Arsenjevos valdoje Tarchanuose, Penzos gubernijoje. Anksti netekęs motinos ir augdamas atskirtas nuo tėvo, berniukas daug laiko skyrė piešimui, muzikai ir skaitymui. Du kartus, 1820 ir 1825 metais, senelė jį vežė gydytis į Kaukazo mineralinius vandenis — šios kelionės paliko regimąjį pėdsaką visoje vėlesnėje jo kūryboje, tiek literatūrinėje, tiek dailės.
Mokėsi Maskvos universiteto bajorų pensione, vėliau Maskvos universitete, iš kurio išstojo ir persikėlė į Peterburgą, kur baigė Gvardijos praporščikų ir kavalerijos junkerų mokyklą. Nuo 1834 metų tarnavo husarų pulke. Piešti mokėsi privačiai; tarp jo mokytojų buvo dailininkas Piotras Zabolotskis, 1837 metais nutapęs ir patį Lermontovą husaro mundure. Tai rodo, kad poeto piešimo įgūdžiai nebuvo vien mėgėjiški: jis išmanė kompozicijos taisykles, mokėjo dirbti aliejumi, akvarele, tušu ir pieštuku, bandė ir litografiją.
Dailės darbai niekada nebuvo rodomi parodose — tai buvo asmeninis, dienoraštiškas kūrybos laukas. Iki mūsų dienų išliko maždaug trylika aliejinės tapybos drobių, kelios dešimtys akvarelių ir daugiau nei trys šimtai piešinių, daugiausia albumuose ir rankraščių paraštėse. Didžioji jų dalis saugoma Rusų literatūros institute (Puškino namuose) Peterburge ir Tarchanų muziejuje.
1837 metais už eilėraštį, parašytą po Aleksandro Puškino žūties, Lermontovas buvo ištremtas į Kaukazą. Būtent tremties metai tapo produktyviausiu jo tapybos laikotarpiu. Tuomet nutapyti kalnų peizažai — vaizdai prie Kryžiaus kalno, Kaukazo vaizdas su Elbrusu, Tifliso panorama — rodo, kad dailininkas dirbo iš natūros darytų eskizų pagrindu, bet kompoziciją konstravo romantiškai: stačios uolos, gilūs tarpekliai, maža žmogaus figūra platybių fone, dramatiška šviesa. Antrosios tremties metu, 1840-aisiais, jis dalyvavo mūšiuose Čečėnijoje ir sukūrė batalinių darbų, tarp jų akvarelę apie susirėmimą prie Valeriko upės, prie kurios prisidėjo ir dailininkas Grigorijus Gagarinas. Iš to laikotarpio yra ir kalnų šaudynių scenų aliejumi.
Atskiro dėmesio verta 1837–1838 metų akvarelinė autoportreto studija, kurioje Lermontovas pavaizdavo save Nižnij Novgorodo dragūnų pulko mundure, su burka ir kardu. Tai vienas tiksliausių jo išvaizdos liudijimų ir kartu savęs kaip romantinio herojaus įvaizdžio kūrimo pavyzdys. Greta peizažų ir portretų jis gausiai piešė karikatūras, bičiulių profilius, arklius, kazokus — greitus, taiklius, dažnai ironiškus eskizus, kuriuose jaučiama nepaprastai tiksli ranka.
Lermontovas žuvo 1841 metais dvikovoje su buvusiu bičiuliu Nikolajumi Martynovu prie Mašuko kalno netoli Piatigorsko. Jam buvo dvidešimt šešeri. Pirmiausia palaidotas Piatigorske, 1842 metais palaikai perkelti į Tarchanus.
Šiandienos žiūrovui Lermontovo dailė įdomi pirmiausia kaip reta galimybė pamatyti, kaip rašytojas mato pasaulį be žodžių. Tie patys motyvai — Kaukazo kalnagūbriai, vienišas keliautojas, karo kasdienybė — kartojasi ir jo poemose, ir drobėse, tad paveikslai veikia kaip vaizdinis jo tekstų komentaras. Antra, tai nuoširdūs, neparodiniai darbai: jie nebuvo skirti rinkai ar kritikams, todėl juose nėra pozos, kurios kartais esama oficialiojoje to meto tapyboje. Trečia, jo bataliniai eskizai iš Kaukazo karo yra liudininko dokumentas, kuriame tas pats žmogus yra ir dalyvis, ir stebėtojas — šiuolaikiniam žiūrovui tai artima karo fotografo ar karo reporterio pozicijai. Galiausiai Lermontovo kūryba primena, kad vaizduotė nesiskaido pagal menų ribas: ranka, rašiusi eiles, tuo pačiu judesiu brėžė kalnų kontūrus albumo paraštėje.
