Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė 1875 metų rugsėjo 22 dieną Varėnoje, bažnyčios vargonininko Konstantino Čiurlionio ir Adelės Marijos Magdalenos Radmanaitės šeimoje. Netrukus šeima persikėlė į Druskininkus, kur tėvas skatino sūnaus muzikinius gebėjimus. Būdamas trylikos metų, Čiurlionis įstojo į kunigaikščio Mykolo Oginskio išlaikomą Plungės dvaro orkestro mokyklą, kurioje 1889–1893 metais mokėsi groti fleita bei skambinti fortepijonu ir grojo dvaro orkestre. M. Oginskio finansiškai paremtas, 1894 metais jis įstojo į Varšuvos muzikos institutą. Čia studijavo fortepijoną ir kompoziciją, o 1899 metais baigė mokslus su diplominiu kūriniu – kantata „De Profundis“. 1901–1902 metais Čiurlionis tęsė kompozicijos studijas Leipcigo konservatorijoje Vokietijoje, vadovaujamas dėstytojų Carlo Reinecke’s ir Salomono Jadassohno. Šiuo laikotarpiu jis sukūrė simfoninę poemą „Miške“, styginių kvartetą, preliudus ir fugas fortepijonui.
Grįžęs į Varšuvą, Čiurlionis nukreipė dėmesį į vizualiuosius menus ir 1904 metais įstojo į Varšuvos dailės mokyklą, kuriai vadovavo Kazimieras Stabrovskis. Dailės pamokose jis pradėjo plėtoti muzikos ir tapybos sintezę. 1907 metais menininkas persikėlė į Vilnių, kur aktyviai įsitraukė į lietuvių kultūrinį gyvenimą. Jis tapo vienu iš Pirmosios lietuvių dailės parodos organizatorių, įkūrė Lietuvių dailės draugiją ir vadovavo „Vilniaus kanklių“ draugijos chorui, kuriam harmonizavo lietuvių liaudies dainas. Vilniuje ir vėlesniais metais jis sukūrė svarbiausius savo darbus: simfoninę poemą „Jūra“, tapybos ciklus „Pasaulio sutvėrimas“ ir „Zodiakas“ bei paveikslų serijas, pagrįstas sonatos forma – „Saulės sonata“, „Pavasario sonata“, „Jūros sonata“, „Žvaigždžių sonata“. Šiuose darbuose kompoziciniai muzikos principai – alegro, andantė, skercas ir finalas – buvo perkelti į vizualinę plokštumą, naudojant ritmišką linijų karkasą ir daugiasluoksnę erdvę.
1909 metais Čiurlionis susituokė su rašytoja, spaudos darbuotoja ir visuomenininke Sofija Kymantaite. Siekdamas platesnio pripažinimo, jis išvyko į Sankt Peterburgą, kur užmezgė ryšius su rusų menininkų susivienijimu „Meno pasaulis“ (Mir iskusstva) ir dalyvavo jų rengiamose parodose. Intensyvus kūrybinis darbas, skurdas ir nuolatinė įtampa neigiamai paveikė menininko sveikatą. 1910 metais jis buvo paguldytas gydytis į Pustelniko sanatoriją netoli Varšuvos, Markų gyvenvietėje. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis mirė 1911 metų balandžio 10 dieną nuo plaučių uždegimo, būdamas 35 metų. Jis buvo palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.
Šiandienos žiūrovui Čiurlionio kūryba išlieka įdomi dėl unikalios muzikos ir tapybos sintezės, kuri pralenkė savo laikmetį. Jis vienas pirmųjų Europoje pradėjo skaidyti objektyvųjį pasaulį į ritmines, architektūrines ir simbolines struktūras, tiesdamas kelią vėliau susiformavusiai abstrakčiai tapybai. Jo paveikslai reikalauja iš žiūrovo ne pasyvaus stebėjimo, o aktyvaus skaitymo: kompozicijos sluoksniai, kartojami motyvai ir šviesos ritmai veikia panašiai kaip muzikinė partitūra. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame menų ribos vis labiau nyksta, Čiurlionio tarpdisciplininis požiūris, kosminė tematika ir filosofinis žvilgsnis į žmogaus bei visatos santykį išlieka aktualus tyrimų bei įkvėpimo šaltinis.
